Pasak jo, bičių raida Lietuvoje žymi ir vietinių medunešių susiformavimą. Tačiau šioms bitėms šiuo metu iškilęs labai rimtas pavojus – artimiausiu metu jų gali paprasčiausiai nelikti.
Portalas lrytas.lt su bitininku A.Adžgausku kalbėjosi apie tai, kokios bitės nuo senų senovės gyvena mūsų krašte ir kokias bites dabar bei ateityje veisime Lietuvoje.
– Kaip Lietuvoje susiformavo vietinės bitės?
– Vidurio Europos tamsiosios medunešės bitės (Apis mellifera mellifera) apledėjimą išgyveno pietinėje Prancūzijoje, o klimatui atšilus išplito iki pat Uralo. Per ilgą laikotarpį natūralios atrankos veikiama susiformavo ir vietinė bitė.
Praeityje Lietuvos teritorija buvo miškinga – XI amžiuje miškai užėmė 55 proc. ploto. Iki XIX a. vidurio Lietuvoje, o ir visoje teritorijoje nuo Pirėnų iki Uralo, šiauriau Alpių – bitynuose buvo laikomos tik šio porūšio bitės. Tačiau po to buvo iškirsta nemažai miškų ir padidėjo ariamos žemės plotai – XIX a. pradžioje Lietuvos miškingumas jau siekė tik 24 proc. Todėl bitės prarado savo prigimtines buveines, sumažėjo bičių šeimų ir medaus surinkimas. Pasikeitus aplinkos sąlygoms, bitininkai pradėjo domėtis labiau produktyviomis bičių rasėmis.
Iki šiol tamsiųjų miško bičių vietinė populiacija atsitiktinai kryžminama (metizuojama). Vidurio Europos tamsiąsias A. m. mellifera bites bitynuose išstūmė A. m. carnica, A. m. caucasica ir kitų porūšių bitės, atsirado hibridinės Bakfasto bitės.
Europoje susirūpinta A. m. mellifera bitės išsaugojimu ar atkūrimu: bitininkų iniciatyva pradėtos kurti regioninės ir tarptautinės asociacijos, privatūs bitynai, skirti šios bitės išsaugojimui, kai kuriose šalyse imta steigti draustinius, rezervatus, kuriuose bitės apsaugą reglamentavo teisės aktai.
– Ar Lietuvoje imtasi kažkokių minėtos bičių populiacijos išsaugojimo priemonių?
– Lietuvoje taip pat bandyta išsaugoti vietinio ekotipo A. m. mellifera bites, 1967 m. įkuriant valstybinį vietinių bičių draustinį, tačiau dėl įvairių priežasčių draustinis buvo panaikintas ir paskelbta, kad Lietuvoje vietinių bičių neliko. Nepaisant to, Lietuvos vietinės bitės A. m. mellifera buvo įtrauktos į saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą, nors informacijos apie Lietuvos vietinių bičių laikytojus ir jų turimą šių bičių šeimų skaičių nebuvo. Nieko nežinota ir apie galimas šios bitės natūraliai gamtoje gyvenančias šeimas.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuva 1992 m. birželio 5 d. pasirašydama Biologinės įvairovės konvenciją įsipareigojo išsaugoti savo ūkinių gyvūnų nacionalinius genetinius išteklius. Į saugomų ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių veislių sąrašą yra įtrauktos Lietuvos vietinės bitės.
Gamtos tyrimų centras (GTC) 2017 m. pradėjo vykdyti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) finansuojamą projektą „Lietuvos vietinių bičių Apis mellifera mellifera genofondo išlikimo galimybių įvertinimas“. Rezultatai buvo netikėti ir nuteikiantys optimistiškai. Tyrime pastebima:
„Mūsų studija atskleidė, kad Lietuvos natūralioje medunešės bitės populiacijoje, išlikusioje bitynuose, kuriuose bitininkaujama tradiciškai, gaudant spiečius ir nekeičiant motinų, dar yra apie 45 % išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės bitės porūšio (Apis mellifera mellifera) genofondui, o iš jų 26 % bičių šeimų (Labanoro, Dainavos (Gudų) ir Karšuvos giriose) visiškai atitika morfometrines charakteristikas, kurios buvo būdingos vietinėms bitėms iki 1970 metų.“
Vis tik tuo pačiu GTC tyrime akcentuojama:
„Visgi, dėl intensyviai vystomos bitininkystės, naujų bitininkavimo technologijų, vis daugiau įvežamų kitų produktyvesnių porūšių bičių, kyla grėsmė vietinės populiacijos išlikimui ir esamos bioįvairovės sunaikinimui.“
Išties didžiausią pavojų vietinių bičių išlikimui kelia hibridinės Bakfasto veislės bičių plitimas. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos šalims. Dar prieš keturis dešimtmečius bitininkystės mokslo korifėjus Friedrichas Rutneris rašė, kad „jeigu nagrinėtume problemą iš visų bitininkų pozicijos, galėtume sakyti, jog dėl hibridizacijos su gera Bakfasto bite Vokietijoje galima laukti daugiausiai neigiamų pasekmių“.
– Jei Bakfasto bitės išprovokuoja kitų veislių išlikimo grėsmę, ar bandoma imtis kokių nors prevencinių veiksmų?
– Visų pirma, ši problema jau pradedama suvokti Vakarų Europoje. Net Bakfasto bičių gimtinėje Anglijoje jų atsisakoma dėl reikšmingo vietinių bičių agresyvumo padidėjimo, kuriam įtaką daro hibridinės veislės tranai.
2018 m. Lietuvos bitininkų sąjungos organizuotoje mokomojoje kelionėje į Austriją šios šalies bitininkystės struktūrų atstovai reiškė išskirtinai neigiamą požiūrį į hibridinių bičių plitimą. Pasak jų, aiškiai matoma nepageidautina įtaka vietinėms bitėms, tai yra A. m. mellifera ir A. m. carnica.
– Kalbama, kad bičių šeimos su Bakfasto motinomis supiktėja akivaizdžiai greičiau, nei šeimos su Karnikos motinomis. Kodėl taip yra?
– Šį klausimą praėjusio sezono pabaigoje, padedant keisti motinas, man uždavė bičiulis, kuris turi apie 300 bičių šeimų.
Apis mellifera arealas buvo fiziškai atskirtas nuo Apis genties, o tuo pačiu ir nuo artimiausios savo giminaitės Apis cerana srities, prieš 6–9 milijonus metų. Jau izoliuotai besivysčiusios keturios pagrindinės Apis mellifera rasių grupės M (Šiaurės Vakarų Europa), C (Pietryčių Europa), O (Vidurinieji Rytai), A (Afrika) išsiskyrė maždaug prieš 1 milijoną metų.
Tuo tarpu pastaruosius 100 metų vykdomas atvirkštinis procesas – bandoma sulieti visų keturių rasių grupių atstovių genus į vieną veislę, tai yra jau minėtą Bakfasto veislę. 1 milijoną metų prieš tai jos diversifikavosi, o dabar 100 metų bandoma sulieti jas atgal. Kiek tai gali būti stabilu, jei gamta „dirbo“ mažiausiai 10 tūkstančių kartų ilgiau ir nepalyginamai didesnėmis apimtimis?
– Jūsų minėta studija atskleidė, kad vietinės Lietuvos medunešės nėra visiškai išnykusios. Ką vertėtų daryti, kad jų populiacija būtų atkurta?
– Vietinių bičių atkūrimas – ilgas ir kruopštus darbas. Ir jis būtų žymiai lengviau atliekamas, jei kita bičių rasė Lietuvoje būtų jau nuo seno veisiama Karnika, o ne vis labiau plintanti hibridinė veislė, kuri savyje turi visų rasių grupių genų. Be to, su Karnika A. m. mellifera buvo natūralios geografinės kaimynės ir jas skyrusios gamtinės kliūtys ne visur buvo neįveikiamos.
Nesinori skleisti sąmokslo teorijų ar kritikuoti, bet panašėja, kad GTC ataskaita guli ŽŪM stalčiuose. Ji aktuali bendrąja prasme, nes parodė, kad vietinių bičių likučiai dar yra. Bet, praktiniu požiūriu, galvojant apie tirtas šeimas, tai gali nebeatitikti realybės. Bitės nėra nekilnojamasis turtas – jos spiečiasi, žūsta žiemodamos ar nuo ligų, bitininkai jas parduoda ar atsisako dėl piktumo, kurį nemaža dalimi lemia minėta metizacija.
– Kitaip sakant, situacija su vietinėmis bitėmis ir jų šeimomis greitai keičiasi, todėl veikti ir jas saugoti reikėtų nieko nedelsiant?
– Taip, situacija keičiasi labai greitai. Pavyzdžiui, nuvykus į Musteiką, kur tyrimo metu buvo rasta nemažai vietinių bičių motininės linijos šeimų, reali situacija dabar skyrėsi nuo padėties, kuri užfiksuota mėginių ėmimo metu 2018 m. vasarą. Viename nuošaliame bityne, kuriame buvo nustatytos 7 vietinių bičių šeimos, gyva likusi tik viena šeima.
Geresnė padėtis Dzūkijos nacionalinio parko bityne. Tačiau čia situacija taip pat yra pakitusi: kelios perspektyvios šeimos žuvusios, vietoje jų kelminiuose aviliuose įsikūrę spiečiai, kuriuose dalis bičių turi geltonų tergitų, o tai yra hibridų plitimo pasekmė.
Panaši situacija ir Dieveniškių kilpoje esančiame nuošaliame bityne. Čia visos vietinių bičių motininės linijos šeimos buvo M4LT1 haplotipo, kuris sudaro didžiąją Lietuvos laisvai besikryžminančių vietinių medunešių bičių populiacijos dalį – net 58 proc. Tai galėtų būti pagrindu Lietuvos vietinių bičių populiacijos atkūrimui.
– Gal yra sektinų pavyzdžių, gerųjų praktikų kitose šalyse, kuriomis galėtų pasinaudoti ir Lietuva?
– Latvių pavyzdys rodo, kad efektyvesnis vietinių bičių atkūrime yra instrumentinis apsėklinimas, o ne natūralus bičių motinų poravimasis.
Sektinas yra ir kitas mūsų kaimynų pavyzdys – vietinių bičių išsaugojimu rūpinasi Latvijos bitininkų draugija. Tuo tarpu Lietuvoje tokios iniciatyvos nėra – Lietuvos bitininkų sąjunga (LBS) nerodo jokios iniciatyvos. Tad kas galėtų paneigti, kad tokia situacija susiklostė dėl vieno iš sąjungai vadovaujančių asmenų, kuris yra bene didžiausias Lietuvoje Bakfasto bičių platintojas ir populiarintojas?
Sakyčiau, kad kol ne vėlu, reikia kurti asociaciją, kuri vietinių bičių problematiką keltų įvairiose valdžios struktūrose, organizuotų bitininkus ir koordinuotų jų veiklą, atkuriant mūsų senųjų bičių populiaciją. Dzūkijos nacionalinio parko direkcija svarsto galimybę veisti vietines bites Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje esančiame Pogarendos kaime. Tai galėtų būti gera pradžia ir didesnės teritorijos paskyrimui vietinių bičių atkūrimui bei išsaugojimui.
Valstybė neturi struktūrų, kurios rūpintųsi vietinių bičių atkūrimu ir išsaugojimu. Įsivaizduokite, panaikintas buvo net Lietuvos Žemdirbystės instituto Bitininkystės skyrius. Esant tokiai situacijai, reali parama turi būti teikiama privačiai iniciatyvai, kuri pasirūpins valstybės duotais įsipareigojimais.
Jau yra pavienių bitininkų, kurie bando atrinkinėti ir veisti vietines bites. Tačiau keletas entuziastų čia nieko nepadarys – reikia kiekio ir laiko. Dabar atranka žmogaus pagalba gali būti spartinama, o bičių kartų kaita pagreitinta instrumentinio apsėklinimo pagalba. Visas galimybes veisti ir išsaugoti vietines bites turime, tačiau reikia iniciatyvų ir deramo dėmesio ne tik iš bitininkų bendruomenės narių, bet ir iš valdžios atstovų.
Gamta atskirdama rūšies arealus sukūrė bičių rases. Žmogus tai, deja, suardė. Bakfasto bitės neišgyvena be žmogaus pagalbos, o vietinės bitės, kaip rodo pavyzdžiai, išliko būtent ten, kur žmogaus įsikišimo buvo mažiausia. Nepaisant to, sparčiai nykstančioms vietinėms medunešėms mūsų pagalba dabar yra tiesiog būtina.
