Istorikai teigia, kad žmogus auginti galvijus pradėjo anksčiau nei dirbti žemę, tad pienininkystė turi seną ir labai įdomią istoriją. Dar šumerų karaliai gerdavo pieną tikėdami, kad jo dėka taps nemirtingi. Pienas buvo laikomas antikos dievų maistu. Senovės graikai savo atletus lepindavo pienu tikėdami, kad jis suteikia sveikatą ir fizinę ištvermę. Eilę šimtmečių šalių valdovai ir žmonės gydydavosi nuo daugybės ligų pieno išrūgomis.
Šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip šeši milijardai pieno ir pieno produktų vartotojų, o Lietuvoje šių produktų vartojimas – vienas didžiausių Europoje. Žinant, kad 2015 metais Europos Sąjungos šalys suvartojo 26 proc. viso vartojimo krepšelio, galima teigti, kad mūsų šalis – viena iš pienininkystės lyderių.
Tais pačiais 2015 metais vienam planetos gyventojų teko apie 110 kg pieno, o ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis siekė 223 kg. Gi Lietuvoje vidutinis pieno suvartojimas vienam gyventojui 2015 metais buvo 315 kg, 2018 metais – 328 kg, 2021 metais – 351 kg.
Tiesa, neturėtume užmiršti, kad didesnę pieno produkcijos dalį sudaro saldinti pieno produktai, galintys būti ir žalingi.
Mūsų visuomenė dabar gerai supranta, kad tinkama mityba pagerina savijautą ir gyvenimo kokybę. Šiandien internetiniuose portaluose, periodinėje spaudoje gausu pasisakymų kaip sveikai maitintis. To mus moko mokslininkai, gydytojai, žolininkai ir šiaip įvairių sričių „žinovai“.
Būna, kad ką tik perskaitę ar išgirdę vieną tiesą apie maistą, skaitome jau kitą – visiškai priešingą. Sūrininkas A.Frosio apie tai rašo taip: „Kai matau televizoriaus ekrane specialistus, neigiamai vertinančius pieną ir sūrį, man dažnai kyla įtarimas, kad kai kurie iš jų nėra stovėję šalia karvės, kad neturi jokios darbo su pienu patirties ir tai, ką jie tvirtina yra gryni teoriniai išvedžiojimai.“
Maža to, jis tvirtina, kad „sūriai, pagaminti iš lietuviško pieno, išsiskiriančio savo biologine ir maistine verte, yra tarsi vaistai, galintys ne tik pagydyti, bet ir užkirsti kelią bakterinėms bei virusinėms infekcijoms; Lietuva galėtų išdrįsti prisistatyti pasauliui ne tik kaip geografinis, bet ir kaip Europos ekonominis ir sveikatos centras“.
Vienu iš svarbių, šiandien pamirštamų dalykų yra pieno išrūgos, neretai vadinamos gyvybės eleksyru. Jos organizmui suteikia kalcio, kalio, natrio, chloro, fosforo, riebaluose tirpių vitaminų, raumenims svarbių baltymų, stiprina imuninę sistemą, padeda atkurti vandens ir druskų pusiausvyrą, šalina skysčių perteklių. Išrūgos padeda pašalinti toksinus, skatina gerųjų bakterijų dauginimąsi.
A.Frosio, prisimindamas savo vaikystę, pasakoja: „Šimto kilometrų spinduliu aplink mano kaimelį nebuvo nei gydytojo, nei vaistininko, todėl žmonės gydėsi karvių pieno išrūgomis, kurių gaudavo iš sūrininkų. Kodėl išrūgų poveikis toks nuostabus sužinojau vėliau, studijuodamas pienininkystę ir sūrininkystę. Paslaptis – jose esančios gyvosios bakterijos“.
Beje, apie 90 proc. naudojamo pieno virsta išrūgomis sūrio gamybos procese.
Sūris – bene daugiausiai skirtingų skonių ir potyrių dovanojantis pieno produktas, kuris žinomas ir vartojamas nuo 2000 metų pr. Kr. Prancūzijoje galima rasti šimtus rūšių čia gaminamų sūrių rūšių.
Bene brangiausiu pasaulio sūriu yra laikomas Serbijoje iš asilės pieno gaminamas pulė sūris, kurio 1 kg pagaminimui reikia 25 litrų asilių pieno, o tokio kiekio kaina gali siekti 3–5 tūkstančius eurų. Pasaulio sūrių apdovanojimuose 2022 metų nugalėtoju yra išrinktas šveicariškas „gruyere“ sūris.
2016 metų daviniai rodo, kad labiausiai sūrį mėgsta danai – per metus jie suvalgo 28,1 kg šio produkto, antroje vietoje palikdami islandus (27,7 kg), trečioje – suomius (27,3 kg). Lietuvoje tais metais vienam gyventojui teko 17,4 kg sūrio, tuo tarpu Kinijoje – vos 0,1 kg per metus.
Įdomu ir tai, kad Britanijos prekybos centro duomenimis būtent sūris yra vienas dažniausiai vagiamų produktų pasaulio parduotuvėse. Yra paskaičiuota, kad vagys pasisavina apie 4 proc. pagaminamo sūrio!
Iš to kas pasakyta matyti, kad pieno produktų gamyba ir vartojimu pasižyminti Lietuva nėra tarp labiausiai sūrį mėgstančių šalių. O gaila! A.Frosio tvirtina, kad yra sukūręs būdą, kaip suteikti atmintį bakterinėms pieno ląstelėms.
„Kai tokių savybių įgavusios ląstelės tampa pagrindiniu pieno raugo, iš kurio gaminamas sūris, komponentu, jį valgantys žmonės savo organizmui parūpina gydomųjų, atsparumą stiprinančių elementų. Sukūriau technologiją, kuri per dvidešimt valandų leidžia suteikti tokios patirties, tarsi jos būtų nugyvenusios 20 milijonų metų“, – sako jis.
Mokslininkui kadaise pradėjus auginti bakterijas, tai buvo daroma rankiniu būdu, o dabar jau taikoma ypatinga technologija. „Rokiškio sūrio“ gamykloje pagamintas 10 gramų sveriantis sūrio gabalėlis turi apie pusę milijardo laktobakterijų. A.Frosio siūlo kasdien suvalgyti bent 30 gramų tokio sūrio ir praturtinti savo organizmą gerosiomis bakterijomis. Maža to, jis ėmėsi viešai organizuoti tokius bandymus, kad gydytojai ir visuomenė įsitikintų kokios veiksmingos gyvosios bakterijos.
Beje, rinkoje yra daug skanių sūrių, gaminamų su konservantais bei turinčių mažai natūralių, bet daug dirbtinių medžiagų. Neturėtume užmiršti ir to, kad šiandien pienu vadinamos ir iš avižų, sojų, migdolų ir kitų augalų išgaunamos substancijos. Visa tai nepriimtina garsiam sūrininkui, juk žmonių organizmas jau pasidaręs beveik sterilus, nes įpratome valgyti tai, kas termiškai apdorota ir negyva. Būtent ir dėl to jo siūlomas sūris tampa vis labiau aktualus.
