Pastaraisiais metais natūralios žemdirbystės plotai Lietuvoje auga. Vis dėlto natūralios žemdirbystės ūkių skaičius mažėja, tad matyti jų stambėjimo tendencija.
V.Buivydo teigimu, ūkininkauti ekologiškai norėtų ne vienas jaunasis ūkininkas ir nors gamtinės sąlygos tam ir palankios, masinis perėjimas prie tokių metodų šiuo metu neįmanomas.
„Lietuvoje turime gerą klimatą, nesame užsiteršę dirvožemių. Lietuvos potencialas gaminti ekologišką produkciją yra didelis. Tačiau reikalingi politiniai sprendimai.
Ekologinis ūkis yra remiamas labai ribotai, krepšelis išdalinamas nedideliam kiekiui ūkininkų. Jei ūkininkausi sektoriuje, kuris yra neremiamas, tavo savikaina bus didesnė ir tapsi nekonkurencingas“, – sako LJŪJS prezidentas.
Problema – švietime?
Vienas iš regionų, kuriame ekologiško maisto vartojimas paplitęs labiausiai – tai Skandinavija.
Anot V.Buivydo, galima suprasti, kodėl šioje vietoje atsiliekame nuo jų – perkamoji galia Lietuvoje mažesnė nei Šiaurės Europoje. Tačiau verta atsižvelgti ir į švietimą.
„Paimkime tokį pavydį. Jei paklaustum mechaniko, ko reikia, kad automobilis ilgai tarnautų, jis atsakytų, kad galbūt piltis kokybiškus tepalus, juos keisti periodiškai. Kai kalbame apie žmones, apie mūsų sveikatą, ji didele dalimi priklauso nuo maisto, kurį valgome. Nuo to priklauso tiek ligos, tiek mūsų ilgaamžiškumas“, – tikina V.Buivydas.
Todėl, tikina jaunasis ūkininkas, verta susimąstyti, kodėl kartais nusiperkame brangesnį alkoholinį gėrimą, bet renkamės pigesnį maistą: „Pigesnis maistas niekada nebus geresnis. Sąmoningumas, savišvieta, kad turime labiau rūpintis savimi. Juk visa tai atsipirks, mat mažiau reikės išleisti gydytojams ir ilgiau gyvensime.“
Smulkiesiems siūlo vienytis
Nuo natūralios žemdirbystės ūkiuose užauginto ir pagaminto maisto vartotojus dažnai atbaido kaina. Tačiau aukštesnė kaina nebūna laužta iš piršto, mat natūralios žemdirbystės ūkiai reikalauja nemažų sąnaudų, o produkcijos dažnu atveju gaunama mažiau.
Pavyzdžiui, aukštesnę kiaušinių aukštesnę kainą lemia vištų gerbūvio bei pašaro kaštai.
V.Buivydas pastebi, kad Europoje įprasta praktika, jog smulkieji ūkininkai vienijasi, mat atidaryti pavieniam ūkininkui parduotuvę išplėtoti verslą be galo sunku.
Tik prekių susikooperavus ir padidinus prekių asortimentą galima imtis didesnių projektų kaip parduotuvių, kioskelių ar turgelių išlaikymui. Tuomet ir produkcijos kaina kiek sumažėja.
„Smulkūs ir vidutiniai ūkininkai formuoja trumpąsias grandines ir bando savo produkciją pateikti galutiniam vartotojui. Tokių iniciatyvų atsiranda ir jos sveikintinos, tikiuosi, kad tai bus užkrečiama.
Dar prieš paskelbiant karantiną Kaune atsidarė parduotuvėlė, kur ūkininkai veža savo ekologišką produkciją. Karantino metu vyksta pristatymai į namus – viskas ten nuo pat pradžių jiems neblogai sekasi“, – pasakojo jaunųjų ūkininkų atstovas.
Savo ruožtu stambesni ūkiai išlaiko savo tinklą ir ūkio produkcija prekiauja tiek savo firminėse parduotuvėse visoje Lietuvoje, tiek ir didesniuose prekybos centruose, tiek ir siūlydami pristatymo į namus paslaugą.
Ieško patogumo ir patikimumo
LJŪJS prezidentas įsitikinęs, kad pristatymo į namus paslauga tampa vis svarbesnė. Jo manymu, kertiniai kriterijai pirkėjams, ieškantiems ūkininkų produkcijos – tai patogumas ir patikimumas. Vartotojai, ypač dabar, nenori maisto produktų ieškoti kažkur toli ir stovėti eilėse.
Tą rodo ir skaičiai. Produkcija iš ekologiškos žaliavos prekiaujantys ūkininkai skaičiuoja, kad kovo mėnesio pradžioje, įvedus karantiną, savaitės apyvarta buvo lygi viso vasario mėnesio apyvartai, o kai kurių prekių pardavimai išaugo šešeriopai, ypač išaugo užsakymai į namus. Tikimasi, kad bent iš dalies įprotis užsisakinėti į namus išliks ir po karantino.
„Žmogus žino, ko nori, ir jeigu jau išbandė kokybišką produkciją, jis žino, kad ją tokią gaus, ir nuotoliniu būdu stengiasi užsakyti. Šiuolaikinis vartotojas nori, kad produktai būtų pristatomi iki pat jo durų, patogiai, kad nereikėtų papildomai gaišti laiko“, – tvirtina V.Buivydas.
Kita vertus, žmonės ieško tokio tiekėjo, kuris būtų patikimas ir matomas, kad produktą galima būtų atsekti: „Pats pirkdamas prekę aš visada pasidomiu, kur veikia ūkis, koks jo pavadinimas, ką jis augina, internetu pasižiūriu, ar tikrai toks ūkis egzistuoja ir tik tada perku. Visi norime daugia mokėdami gauti ir geresnę kokybę. Idealiu atveju, pirkėjai galėtų patys atvykti į ūkį ir pasižiūrėti, kaip auginamas ir gaminamas maistas. Tai sukelia tam tikrą pasitikėjimo jausmą.“
