Ukrainoje laukta Asociacijos sutartis, galėjusi atverti kelią laisvajai prekybai, o ateityje gal ir beviziam režimui tarp Ukrainos ir ES, ukrainiečiams, regis, buvo ranka pasiekiama.
Bet valdžios atsisakymas tai padaryti pasirinktas pačiu blogiausiu metu.
Dar penktadienį Ukrainos premjeras Mykola Azarovas buvo išvytas iš Ukrainos parlamento salės, opozicijai garsiai šaukiant „gėda“. Vakar šį šūkį Ukrainos miestų gatvėse skandavo tūkstančiai.
Šalis šį savaitgalį minėjo vienos didžiausių tragedijų – Kremliuje sumanyto Didžiojo Ukrainos badmečio (Holodomoro) 80-ąsias metines.
Be to, taip jau sutapo, kad buvo minimos ir Kremliaus įtaką Ukrainai sumažinusios Oranžinės revoliucijos 9-osios metinės. Ir viskas susipynė.
Protestai visoje Europoje
Pasipiktinimas M.Azarovo veiksmais stabdant Asociacijos sutarties su ES pasirašymą (ypač jaunimas tai laiko keliu civilizuotesnio gyvenimo link), Holodomoro bei Oranžinės revoliucijos metinės faktiškai garantavo, kad gatvėse bus daug žmonių.
Ir išties, nepaisydami žvarbokų orų, žmonės išėjo į gatves. Kvietė šimtus tūkstančių – iš pradžių rinkosi dešimtys tūkstančių. Bet skaičius didėjo – gatvėmis plaukė minios.
Ir rinkosi tradiciškai – į aikštes, kaip Ukrainoje priimta nuo Oranžinės revoliucijos laikų.
Į pagrindinę Nepriklausomybės aikštę Kijeve ir į aikštes kituose šalies miestuose bei miesteliuose plūdo Ukrainos bei ES vėliavomis nešini žmonės. Ir ne tik Ukrainos miestuose.
Mitingai surengti daug kur – nuotraukos su Ukrainos ir ES vėliavas laikančių šimtų žmonių būreliais skriejo iš Vilniaus, Berlyno, Paryžiaus, net Indijos.
Ukrainos miestų aikštėse augant minioms vakar jau drąsiai keltas klausimas, ar ilgai išsilaikys V.Janukovyčius? Tai priklausys nuo minios dydžio ir balso.
Studentus išleido į Kijevą
Pirmieji išeiti žmones protestuoti prieš vyriausybės sprendimą stabdyti Asociacijos sutarties pasirašymą pakvietė trijų svarbiausių opozicinių partijų atstovai. „Visi į mitingą, visi į aikštę“ – į tokius opozicijos narių kvietimus atsiliepė tūkstančiai.
Ir nenuostabu, mat, skirtingai nei 2004 metais, tai padaryti dar lengviau. „Facebook“ karta – nieko bendra su politika ir politikais nenorintys turėti, bet laisvai po Europą keliauti ir pagal europietiškas taisykles gyventi norintys jaunuoliai ėjo neraginami. O raginimų būta.
Lvove visų aukštųjų mokyklų vadovai susirinko į specialų posėdį, kuriame nuspręsta: studentai, norintys vykti į protestus, gali tai laisvai padaryti, niekas jiems netrukdys, dėl praleistų paskaitų nebaksnos, nebaus.
Tad šimtai studentų autobusais jau šeštadienį dardėjo į Kijevą.
Jie daug girdėjo apie socialinių tinklų sukeltas revoliucijas arabų šalyse, todėl irgi per socialinius tinklus paragino žmones protestuoti. „Maidanas 2.0“ – taip moderniomis užuominomis apie antrąją Oranžinę revoliuciją kvietė ukrainiečiai.
Ir dauguma jų protestuoti rinkosi ne kelioms valandoms, o kelioms paroms, gal net savaitei iki pat Rytų partnerystės susitikimo Vilniuje.
Valdžia dvejoja, jaunimas – ne
Būtent šių entuziastų, o ne opozicijos politikų, kaip dabar manoma, dėka pakilo jaunieji ukrainiečiai.
Būtent šių visuomenės veikėjų pastangas pastebėjo ir Europos politikai, diplomatai. Jie dabar atsipeikėjo dar neseniai nurašę galimybę Ukrainai pasirašyti Asociacijos susitarimą Vilniuje arba bent pusmetį po to ir prisiminė, jog iš tikrųjų pats prezidentas V.Janukovyčius iki šiol dar netarė savo žodžio.
Viską kol kas padarė tik jo ištikimas pavaldinys M.Azarovas. Niekas neabejoja, kad tai padaryta su V.Janukovyčiaus žinia, nes pats prezidentas pabūgo asmeniškai prisiimti tokio sprendimo atsakomybę. Ir būtent todėl jis tyli, lyg prisisėmęs vandens į burną.
Vis dėlto per daug europinių lūkesčių jau sukelta Ukrainoje, net rytinėje jos dalyje, kur taip pat būta demonstracijų už Ukrainos eurointegraciją.
Net V.Janukovyčiaus vadovaujamos Regionų partijos politikos retorika, kad atsisakymas pasirašyti Asociacijos sutartį su ES gali labai brangiai kainuoti V.Janukovyčiui, rodo, jog dvejonių netrūksta.
Dabar V.Janukovyčiui sudaroma galimybė pasakyti, jog kaltas M.Azarovas, ir imtis žingsnių, atsižvelgiant į naujai išryškėjusias nuotaikas tiek Ukrainoje, tiek ir už jos ribų.
Visai kaip Oranžinės revoliucijos metais ne tik Europos politikai, bet ir įvairių valstybių žmonės palaiko Ukrainą.
Kijevo Nepriklausomybės aikštė jau seniai matė tiek daug jaunų žmonių su savo valstybės vėliavomis, sakančių pilietines kalbas, dainuojančių dainas, per visą naktį stovinčių merkiant šaltam lietui.
Oranžinės revoliucijos laikus primena tiktai kalbos, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė, tauta, piliečiai privalo turėti galimybę išsakyti savo nuomonę, spręsti savo valstybės likimą.
Taigi pamažu sugrįžta jaunų žmonių noras, kaip Oranžinės revoliucijos metais, rūpintis savo valstybės, savo pačių ateitimi.
Svarbiausia – skaičiai
Tačiau kad viskas nors šiek tiek primintų naują Ukrainos revoliuciją, anot visuomeninių lyderių, jiems dar trūksta masės.
Penktadienį per lietų Maidano aikštėje Kijeve buvo apie pusantro tūkstančio žmonių. Kitomis dienomis jų skaičius išaugo iki trijų tūkstančių, vakar minia iš pradžių išaugo iki dešimties, vėliau iki 50 tūkst. ar net 100 tūkst.
Prasidėjo tradicinis skaičių karas: valdžiai ištikimos saugumo pajėgos tvirtino, esą susibūrė vos keli tūkstančiai mitinguotojų, o opozicija, priešingai, gyrėsi, kad rėmėjų armiją sudaro 120 ar net 150 tūkst. žmonių.
Akivaizdu, kad žmonių netrūko, mat tiek opozicijos politikai, tiek visuomenininkai spėliojo, jog protestų gausa parodys, ar Ukrainos žmonės ir vėl pajėgūs įžiebti antrąją revoliuciją.
O tai, regis, suprato ir valdžia. Tik savotiškai.
Lenino paminklą apjuosę grandine saugojo riaušėms malšinti skirti daliniai – visi jiems priklausantys pareigūnai šiomis dienomis yra mobilizuoti ir pasiruošę malšinti neramumus: lazdomis, skydais, garsinėmis granatomis, ašarinėmis dujomis.
Vakar dalis šių priemonių keliose vietose jau buvo panaudota. Neišvengta ir prieš 9 metus Kijeve jau regėto slaptojo ginklo – suvežta autobusais, prie prezidento administracijos budėjo ne tokia gausi žmonių minia.
Be ES vėliavų, užtat piktais žvilgsniais varstanti žurnalistus, agresyviais mostais dengianti kamerų objektyvus. Ir jauni treninguoti vaikinai plikai skustomis galvomis, ir sutrikusios moterėlės. Viena jų prasitarė, ko čia atvykusi: „Kaip ko? Už pinigus stovime.“
