49 metų Paryžiaus dienraščio „Le Monde“ žurnalistė žino, ką šneka. Ji – daugelio knygų apie prancūziškos politikos užkulisius autorė.
2012-aisiais – rinkimų į Prancūzijos prezidento postą metais publicistė R.Bacque pateikė naujo prezidento portretą – „Hollande’as, tylus perėjimas“ („Hollande, la transition tranquille“).
Pateikiame R.Bacque interviu Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ korespondentui.
– Parašėte knygas apie buvusį Prancūzijos prezidentą Jacques’ą Chiracą, ankstesnę F.Hollande’o gyvenimo draugę Segolene Royal ir buvusį Tarptautinio valiutos fondo vadovą Dominique’ą Straussą-Kahną, tad vadovaujantys prancūzų politikos asmenys jums gerai pažįstami. Ar F.Hollande’as jus nustebino?
– Jo asmenybę labai sunku analizuoti, nes tik nedaugelis jį tikrai pažįsta. Jis visuomet itin stengėsi neįsipareigoti. Pareiga ir įsipareigojimas – šios savybės jam nėra būdingos.
Kai F.Hollande’as dar buvo partijos vadovas, jis nežinojo, ką remia. Jo negalima laikyti žmogumi, kuris turi kietą stuburą, laikosi tvirtų idėjų ir principų.
– Kaip jį apibūdintumėte – pragmatikas ar susitaikėlis?
– Ribos tarp šių dviejų apibūdinimų nepastovios.
F.Hollande’as – nuosaikus proeuropietiškas socialistas.
Jo, kaip politiko ir asmenybės, portretas kur kas miglotesnis nei pirmtakų. Į prezidento postą jis įžengė kaip neprirašytas lapas, kaip žmogus be tvirtų įsitikinimų ir savybių.
– Tad juo labiau keista, kad jis rizikuoja – ir politikoje, ir asmeniniame gyvenime.
– Greičiausiai jis kitaip nebegalėjo. Politinė realybė verčia jį pasikeisti, tačiau lūžis vyksta vėlokai.
F.Hollande’as imasi veiksmų, kai nebemato kitos išeities. Šiuo požiūriu jis nėra joks iniciatorius ar vadovas, kažkaip reaguoti jį verčia aplinkybės. Tai galima vadinti pragmatiškumu.
– Ar F.Hollande’as ieško kelio iš rimtos politinės ir socialinės padėties?
– Jis bando išvengti grėsmingos ekonominės, politinės ir moralinės katastrofos.
Situacija yra dramatiška, jam nieko kito nelieka.
– Ar F.Hollande’o meilės nuotykis gali jį padaryti patrauklesnį?
– Abejoju. F.Hollande’o meilės išdaigos labiau atspindi tą patį neryžtingumą, kurį jis demonstruoja politikoje: nuolatinio tvirto ryšio baimę, norą turėti daugelį variantų.
F.Hollande’as nusiteikęs išlaikyti savo asmeninę laisvę, tarsi norėdamas išvengti savo tarnybos neišvengiamumo. Manau, kad tai neabejotino politinio nebrandumo ženklas.
Niekada netikėjau, kad būdamas prezidentas jis bus visiškai „normalus“, kokiu buvo vadinamas prieš rinkimus. Ši tarnyba nėra normali. Kas eidamas šias pareigas išlieka normalus, galiausiai praranda vietą.
– Tad kodėl jis taip lengvabūdiškai įvertino pavojų, kad gali būti nutvertas per naktines išvykas pas meilužę? Jo meilės romano aplinkybės gana komiškos, juokingos, politikui tai gali būti pražūtinga.
– Manau, kad tai F.Hollande’as nepakankamai įvertino. Jis – tas politikas, kuris lyg ir sutarė su žiniasklaida. Jam tai ilgą laiką sekėsi, nes daugelis Prancūzijos žurnalistų mėgaujasi ryšiais su įtakingais asmenimis ir tampa diskretiškais bendrininkais.
Bet nerašytos tokios bičiulystės taisyklės pasikeitė. Populiarumo trūkumas padarė F.Hollande’ą pažeidžiamą. Politikas, kurio populiarumo skalė ties minuso padala, greitai praranda ir žiniasklaidos prielankumą.
– Ar istorijos su moterimis negalėjo sukelti ir tam tikro susižavėjimo, nes to iš jo nebuvo tikimasi?
– F.Hollande’o atveju – ne, nes savo elgesiu jis priartėjo prie Nicolas Sarkozy.
Pastarasis buvo išguitas iš posto, nes daugelis prancūzų nebegalėjo pakęsti, kad malonaus gyvenimo ir asmeninės laimės siekį N.Sarkozy siejo su aukščiausios valstybės tarnybos vadovo pareigomis.
Meilės romanas su Julie Gayet padarė F.Hollande’ui milžinišką žalą.
– Pirmajai F.Hollande’o gyvenimo draugei ir jo keturių vaikų motinai S.Royal prancūzai jaučia pagarbą, net jei 2007 m. per prezidento rinkimus ji pralaimėjo N.Sarkozy.
Kodėl neužjaučiama Valerie Trierweiler, kuri po meilės romano paviešinimo atsidūrė ligoninėje?
– S.Royal buvo ne tik F.Hollande’o gyvenimo draugė, ji – savarankiška politikė.
O V.Trierweiler – nebe pirmo ryškumo žurnalistė, pretenduojanti daryti politinę įtaką kaip F.Hollande’o gyvenimo draugė. Kai ji socialiniame tinkle „Twitter“ 2012 m. vykusiuose parlamento rinkimuose palaikė S.Royal politinį priešininką, prarado bet kokią pagarbą. Prancūzai laiko ją pavydžia plėšrūne.
– Ar prezidento postas pastūmėjo jį siekti spindesio: iš pradžių partnere tapo politikė, paskui – žurnalistė, o dabar – aktorė?
– Šiuo atveju nematau jokio kopimo aukštyn, tiktai leidimąsi žemyn, žengimą į banalumą.
F.Hollande’as ir S.Royal buvo lygiateisė politinė pora, šiuolaikiška ir originali. S.Royal dar iki F.Hollande’o buvo kandidatė į prezidento postą.
Bet senstantis vyras, ieškantis jaunesnės aktorės artumo, – tai nėra atsikratymas visko, kas pasenę, konservatyvu, tai – lėkšta.