Nedidelė dalis katalikiškoje šalyje pasiliekančių pabėgėlių
susiduria su vietiniais, kurių dauguma nejaučia prielankumo
migrantams, ypač musulmonams. Problemas taip pat kelia integracijos
politika, galiojanti tik „popieriuje“.
„Niekas nenori čia pasilikti. Neįmanoma susirasti darbo ar
buto. Beveik nėra finansinės paramos. Todėl visi išvyksta“, – AFP
naujienų agentūrai sakė musulmonė, atvykusi iš Čečėnijos, norėjusi
likti anonimiška.
Kartu su kitais 200 pabėgėlių iš Sirijos į Lenkiją atvykęs
krikščionis Adnanas Saadas šalyje norėjo likti dėl
krikščionių pelno nesiekiančios organizacijos suteiktos pagalbos.
Tačiau dabar jo požiūris pasikeitė.
„Lenkijos pareigūnai sutvarkė mūsų dokumentus, kad galėtume čia
gyventi legaliai. Tai yra puiku. Dabar mus reikia šiek tiek
pagalbos. Per keturis mėnesius, kuriuos praleidau čia, man atsivėrė
akys. Manau, kad žmonės, išvykę į Vokietiją, priėmė teisingą
sprendimą“, – savo įžvalgomis dalinosi siras.
Pastaraisiais metais daugiau nei 6 500 žmonių prašė jiems
suteikti pabėgėlių statusą Lenkijoje, didžioji dalis – čečėnai.
Kai žmonės pateikia prašymą dėl pabėgėlių statuso, juos
nugabena į pabėgėlių centrus, kur jiems suteikiamas laikinas
prieglobstis.
Ten pabėgėliai maitinami tris kartus per dieną,
autobusas veža vaikus į mokyklą, o suaugusieji gali lankyti kalbos
pamokas. Kiekvienas pabėgėlis per mėnesį gauna 16 eurų
kišenpinigiams, tokią sumą jaunos čečėnės mamos vadina „beveik
nežmoniška“. Tačiau tikrieji iššūkiai prasideda, kai jiems tenka
palikti centrus.
„Imigrantų priėmimo politika veikia, tačiau integracijos
politika egzistuoja tik „popieriuje“, – sakė vienas iš pelno
nesiekiančios organizacijos darbuotojų.
Po to, kai palieka centrus, kiekvienas pabėgėlius gauna po
100-270 eurų paramą pirmuosius metus. Tačiau jie yra paliekami
likimo valiai, pabėgėliams padeda tik pelno nesiekiančios
organizacijos, siūlančios kalbos pamokas ir padedančios įveikti
administracines kliūtis.