„Orbanizacija“, „naktis“, „demokratijos galas“ – tokiais katastrofą reiškiančiais žodžiais švaistėsi lenkų kairieji ir liberalai, badydami pirštu į Vengriją, kurios autoritarinių polinkių lyderis V.Orbanas savo valstybę įstūmė į tarptautinę izoliaciją.
Vienas garsių kritikų, „Gazeta Wyborcza“ redaktorius, Lietuvos Seimo skirtos Laisvės premijos laureatas A.Michnikas atvirai vadino Teisės ir teisingumo partijos lyderį J.Kaczynskį valdžios maniaku, o naująją Lenkijos valdžią – nusikaltėliais, kurie imsis įžūliai ir tiesmukai naikinti demokratiją.
Nors tokios pranašystės atrodė pernelyg juodos, praėjus vos porai mėnesių galima pripažinti, kad jos ima pildytis.
Suformavę ministrų kabinetą valdantieji nedelsdami ėmė bandyti sutelkti kuo daugiau valdžios savo rankose. Ir jie iš tiesų tai daro itin tiesmukiškai.
Bene ryškiausias pavyzdys, sulaukęs net didelio tarptautinio atgarsio, – Teisės ir teisingumo partija paskyrė kelis atstovus Konstitucinio tribunolo nariais vietoj anksčiau paskirtų teisėjų.
Šis žingsnis – tik vienas iš daugelio veiksmų, kuriais valdantieji siekia turėti pagrindinius svertus įvairiose srityse.
Dešinieji jau perėmė specialiųjų tarnybų vadžias, vietoje jų vadovų paskirdami sau lojalius asmenis, taip pat ėmė spausti žiniasklaidą, kritikuojančią valdžią.
Politikai jau cenzūruoja netgi meno projektus – Kultūros ministerija mėgino uždrausti spektaklį, kurį laikė pornografiniu. Apie šį įvykį rašė ir „Lietuvos rytas“.
Akivaizdu, kad naujosios Lenkijos valdžios užmojai labai platūs ir ji tikrai nesustos užvaldžiusi Konstitucinį tribunolą ar specialiąsias tarnybas. Dešiniųjų tikslas – taip pajungti sau visą valstybės aparatą bei visus jos išteklius tam, kad niekas nebegalėtų pasipriešinti, o kartu išstumti varžovus iš valdžios per kitus rinkimus.
Kritikams valdžia tiesiog atsikerta, jog kitaip ji negalės įgyvendinti savo programos ir rinkimų pažadų, kurie – tik į naudą Lenkijai.
Prieštaringai vertintinas vaizdas – ir Varšuvos užsienio politikos fronte.
Jau pildosi prognozės, jog naujoji Lenkijos valdžia atsisakys strateginės partnerystės su pagrindinėmis Vakarų Europos valstybėmis, pirmiausia Vokietija, – ims vis dažniau kibti joms į atlapus.
Varšuva rimtai susikirto ne tik su Berlynu, bet ir su Europos Sąjungos institucijomis, kritikuojančiomis Lenkiją dėl atsisakymo pasidalyti Europai tenkančia pabėgėlių našta.
Lenkijos veikėjai taip įsijautė, kad ginčuose net ėmė priminti Vokietijai nacių režimą bei jo nusikaltimus – esą kaip valstybė su tokia praeitimi apskritai gali ką nors mokyti ar auklėti.
Šis europinis konfliktas, ko gero, gali būti ilgalaikis ir suktis užburtu ratu – kuo labiau naujoji Lenkijos valdžia stengsis susitvarkyti namuose taip, kaip jai reikia, tuo labiau Briuselis ją kritikuos, o lenkai savo ruožtu stengsis atsakyti tuo pačiu ar dar griežčiau.
Tačiau gal, sukdamasi nuo Vakarų Europos (kaip ir spėta), Lenkija jau gręžiasi į savąjį regioną, siekdama būti jį vienijančia lydere?
Bent kol kas taip neatrodo. Pavyzdžiui, santykiuose su Lietuva įsivyravęs įšalas netirpsta, o kai kurie naujosios dešiniųjų valdžios žingsniai rodo, kad tam atšilimui toliau trukdys neva nepatenkinama mūsiškės lenkų tautinės mažumos padėtis. Taigi neatmestina, kad Varšuva, kalbėdamasi su oficialiuoju Vilniumi, neretai žers žodžius, kuriuos padiktuos Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Ilgalaikiai strateginiai projektai, energetinis, karinis bendradarbiavimas bus plėtojami, tačiau tai bus daroma labiau paisant pragmatiškų interesų, o ne remiantis geros kaimynystės dvasia.
Be abejo, Lenkijos dešinieji kiečiau bendraus su Maskva. Antirusiškumas apskritai yra viena esminių Teisės ir teisingumo partijos ideologinių nuostatų. Štai ir dabar Varšuva ėmė gaivinti Lenkijos valstybinio lėktuvo prie Smolensko katastrofos tyrimą, aiškiai duodama suprasti, kad ten vėl ieškos rusiško pėdsako.
Vis dėlto tokia Lenkijos politika nebūtinai nemaloni Rusijai. Seniai žinoma, kad Maskvai tik į naudą bandantys užimti savo valstybėse valdžią ar ją jau užėmę radikalūs dešinieji, kurie taip skaldo Europą.
Dabar daug kas klausia: ar pavyks „Teisei ir teisingumui“ sukurti savąjį – katalikiškąjį – kalifatą; ar naktis Lenkijoje, apie kurią baimingai buvo kalbama po rinkimų, stojo ilgam?
Kai kurie blaiviai mąstantys lenkai juokauja: vienintelė viltis – kad šioje šalyje niekam nieko niekada nepavyko padaryti iki galo.
Šis kalambūras teisingas ta prasme, jog demokratija Lenkijoje jau taip toli pažengusi, o visuomenėje yra tokios senos protesto ir kovos su bet kokia autoritarine valdžia tradicijos, kad jokie režimai negali būti ramūs.
Tai jau parodė dešimttūkstantiniai mitingai, kurie kilo po Konstitucinio tribunolo užvaldymo. Tiesa, valdžia tuojau pat suorganizavo savo paramos mitingus, kuriuose irgi dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių.
Šias akcijas galima laikyti rimtu įspėjamuoju signalu: Lenkijos visuomenė toliau skaldysis ir joje kaupsis įtampa.
