„Mažamečiai transseksualai. Kai genitalijos nenulemia lyties“ – tokia buvo lapkričio pabaigoje transliuotos Katalonijos televizijos rytinės programos „Els Matins“ tema.
Daugelis mūsų turbūt net nėra susimąstę, kaip elgtumės, jei mūsų sūnus ar dukra jaustųsi kitos lyties, nei nurodo jų genitalijos.
Nori apsispręsti laisvai
Šeimų, kurioms tai nutiko, yra. O mažamečių transseksualų tėvams reikia daug drąsos pasiryžti žengti lemiamą žingsnį – padėti savo sūnui ar dukrai gyventi tos lyties, kurioje jie jaučiasi laimingi, pavidalu.
Ispanijoje dar prieš dvejus metus susikūrė transseksualių mažamečių šeimų asociacija „Chrysallis“, padedanti tokioms šeimoms susigaudyti situacijoje ir paremti transseksualų berniuką ar mergaitę priimant svarbius sprendimus.
Kol kas šioje asociacijoje yra susibūrę 200 narių. Pasak asociacijos prezidentės Natalijos Aventin, nėra prasmės laukti, kol vaikai suaugs.
„Gyvendami ne savo lyties gyvenimą vaikai labai kenčia“ – sakė N.Aventin.
„Homoseksualų revoliucija jau įvyko. Dabar atėjo laikas transseksualams“, – pridūrė Rosa Almirall.
Ši ginekologė yra kitos asociacijos „Transit“, padedančios transseksualiems žmonėms sveikatos klausimais, prezidentė.
„Iki šiol Ispanijoje transseksualumas buvo laikomas patologija, psichikos sutrikimu. Dabar lyties tapatumo įstatymas yra skirtingas kiekviename autonominiame regione.
Katalonijoje žodis „patologija“ jau išbrauktas. Mes norime pasiekti, kad tie žmonės, kurių genitalijos neatitinka jų lyties, galėtų laisvai pasirinkti, kuo jiems būti – vyru ar moterimi“, – aiškino R.Almirall.
Moters vadovaujamos asociacijos būstinėje lankosi ne tik jaunuoliai.
„Viena 60-metė moteris atėjo pas mus ir pareiškė: „Aš visą gyvenimą jaučiausi moterimi, tačiau atrodžiau kaip vyras. Likusius savo gyvenimo metus noriu nugyventi tikrosios savo lyties pavidalu“, – pasakojo transseksualams padedanti gydytoja.
R.Almirall pabrėžia, kad transseksualūs asmenys, bijodami visuomenės pasmerkimo, retai arba beveik niekada nesikreipia į gydytojus.
Būtent dėl šios priežasties ji ir nusprendė įkurti specialiai tokiems žmonėms skirtą sveikatos centrą.
Kitokie nuo pat vaikystės
Transseksualūs žmonės tvirtina, kad jie nuo pat pirmųjų sąmoningų savo gyvenimo metų jautė, jog jų genitalijos neatitinka lyties.
Tai patvirtina ir transseksualių vaikų šeimos, kurios iš arti matė, kaip jų sūnūs ar dukterys suprasdavo, kad kažkas ne taip, ir stebėjo visą pereinamąjį laikotarpį.
„Mums gimė mergaitė ir mes ją pavadinome Daniela. Tačiau viskas ėmė aiškėti, kai Danielis pradėjo kalbėti. Jis save įvardydavo vyriška gimine, sakydavo: „Aš gražus, aš esu berniukas“, – prisimena aštuonmečio transseksualaus berniuko Danielio tėvas Davidas Tello.
Danielio šeima kreipėsi į pediatrą, mokytojus.
Sutuoktiniams buvo patarta nesijaudinti – profesionalai tikino, kad tokia būklė laikina, kad ji tikrai keisis.
„Aš galvodavau: „Tikėkimės, kad keisis.“ Bet mačiau, kad situacija nuolat blogėjo“, – teigė Danielio motina Elena Mateo.
„Danielis verkdavo ir klausdavo mūsų, kada jis galės būti tuo, kuo jaučiasi.
Sakydavau jam, kad tada, kai jam sueis 18 metų. (Pagal šalies įstatymus lytį pakeisti galima tik pilnamečiams asmenims. – Red.) Jis suskaičiuodavo pirščiukais metus ir tada pradėdavo dar smarkiau kūkčioti“, – sūnaus išgyvenimus prisimena Danielio motina.
Panašūs ir transseksualios Erikos motinos C.Fernandez įspūdžiai. Moteris dukteriai irgi nuolat sakydavo, kad ji galės būti kuo tik nori, kai tik užaugs.
„Bet Erika niekaip negalėdavo suprasti, kodėl jai reikia laukti, kol sueis 18 metų. Ji manęs nuolat klausdavo: „Mama, kodėl tu mane vedi į mokyklą aprengusi kaip berniuką?“
Būdavo ir tokių klausimų: „Mama, o kodėl mes negalime švęsti mano gimtadienio taip, kaip švenčia visos mergaitės?
Juk aš vis tiek nežaisiu berniukiškais žaislais, kuriuos gausiu dovanų“, – apie panašią patirtį pasakojo C.Fernandez.
Ryžosi lemtingam žingsniui
Abi šeimos, nusprendusios žengti lemiamą žingsnį ir palaikyti savo sūnų bei dukterį jų pasirinktame kelyje, tvirtina pajutusios didžiulį palengvėjimą.
„Kai supranti, kad tai vienintelis kelias, lieka jiems padėti ir juos besąlygiškai mylėti. Jų laimė atperka visus sunkumus“, – vieningai kartoja abiejų translyčių vaikų tėvai.
„Sulaukęs septynerių sūnus pats mums pareiškė, kad jis nori pasikeisti vardą ir nuo šiol visiems būti Danieliu, o ne Daniela. Jis paprašė mūsų padėti jam šiame kelyje.
Danielis trumpai nusikirpo plaukus, o aš jam nupirkau berniukiškų drabužių.
Aš dar niekada nebuvau mačiusi jo tokio laimingo. Jo žvilgsnis ir šypsena tiesiog švytėjo“, – apie išvystus pokyčius pasakojo Danielio motina E.Mateo.
Tuo metu C.Fernandez teigia niekada neužmiršianti dienos, kai jos dukra Erica nusprendė, kad nori visiškai viešai, visuomenėje, gyventi kaip mergaitė.
„Man į darbą paskambino mano vyras ir paklausė, ar galiu atvykti į prekybos centrą, kur jis perka mūsų dukrai naujus drabužius. Iškart supratau, ką tai reiškia.
Nuvykusi radau Eriką matavimosi kabinoje, vilkinčią mergaitiškais drabužiais.
Ji manęs paklausė, ar gali taip eiti į gatvę, ir aš jai pasakiau, kad taip. Priėjusi prie kasos, Erika pardavėjui šypsodamasi pareiškė: „Pagaliau aš esu mergaitė!“ – svarbiausią dukters gyvenimo dieną prisimena moteris.
Sunkiausia, pasak šeimų ir profesionalų, yra pranešti apie mažamečių pasikeitimą giminėms ir pedagogams mokykloje.
„Mums buvo tiesiog baisu, nežinojome, ar mus supras aplinkiniai“, – prisimena E.Mateo.
N.Aventin tvirtina, kad suaugusiųjų baimės šiuo atveju nepasiteisina, – aplinkiniai paprastai priima transseksualių vaikų pokyčius natūraliai.
„Ypač supratingai su jais elgiasi jų klasės draugai, bendraamžiai. Juk draugai gerai ir seniai juos pažįsta, puikiai pažįsta jų vidaus pasaulį. Todėl dažnai draugai tiesiog apsidžiaugia ir pasveikina: „Pagaliau tu apsisprendei“, – pasakojo N.Aventin.
Pasak jos, transseksualių vaikų senelių reakcija taip pat visada maloniai nustebina – jie savo anūkus priima tokius, kokie jie yra.
Kviečia prabilti politikus
Ekspertų teigimu, tokiose kaip Danielio ir Erikos situacijose svarbiausia – apsisprendimas ir šeimų supratingumas.
„Manau, kad mūsų visuomenėje yra dar daug prietarų transseksualių žmonių atžvilgiu. Juk nei mokykloje, nei šeimoje nekalbama apie žmonių įvairumą.
Dar nėra suvokimo, kad tu nebūtinai esi vyras, turintis penį, ar moteris, turinti vaginą. Yra ir kitų variantų“, – pabrėžė asociacijos „Chrysallis“ prezidentė N.Aventin, pati auginanti 13-metį transseksualų sūnų.
Anot moters, Ispanijoje galioja vieni pažangiausių įstatymų, leidžiančių pakeisti asmens dokumentuose lytį: „Tačiau šie įstatymai negalioja nepilnamečiams, o juk jiems taip pat labai svarbu, kad jų asmens tapatybė sutaptų su lytimi, su kuria jie tapatinasi.“
Asociacija „Chrysallis“ remia šeimas, ieškiniais teismuose bandančias išsireikalauti tapatybės pakeitimo savo nepilnamečiams vaikams.
Tiek N.Aventin, tiek R.Almirall yra įsitikinusios: labai svarbu šia tema daug viešai kalbėti.
„Nuolat kviečiame politikus prabilti apie transseksualumą. Kai buvo viešai pradėta kalbėti apie gėjų santuokas, nepraėjo nė pusė metų ir tos pačios lyties asmenų santuokos įstatymas jau buvo patvirtintas.
Norėtume, kad panašus likimas ištiktų ir mūsų siūlomą įstatymą dėl lyties nustatymo“, – sako N.Aventin.
Pagal šį įstatymą transseksualai turėtų lygias teises darbo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse. Transseksualius asmenis ginančios organizacijos taip pat reikalauja neriboti amžiaus apsisprendžiant dėl lyties, ir siekia, kad šio apsisprendimo nelemtų vien psichiatrai ir endokrinologai.
„Tokioms teisėms jau tikrai atėjo laikas, nebegalima ilgiau laukti“, – tvirtino N.Aventin.
Operacijoms ryžtasi nedaugelis
Pasak R.Almirall, hormonai ir plastinės operacijos nebūtų reikalingos, jei visuomenė priimtų transseksualus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų – moteris su vyriškais organais ir vyriška išvaizda bei atvirkščiai.
„Sunkiausia atremti kito žvilgsnį, kai turi ir krūtis, ir barzdą“, – pabrėžė R.Almirall.
Šiaip ar taip, plastinės operacijos nėra dažnos – tiktai 17 procentų moterų Ispanijoje darosi vaginos operaciją ir tik 0,3 procento vyrų ryžtasi penio operacijai.
Dažniau transseksualai griebiasi hormonų.
„Nors aš ir norėčiau, kad mano sūnui nereikėtų hormonų, suprantu, jog jam, kaip vaikinui, bus sunku gyventi su moteriška krūtine ir klubais.
Jeigu gyventume idealiame pasaulyje, hormonų nereikėtų.
Tačiau negaliu iš jo reikalauti, kad jis visą laiką mosuotų transseksualų judėjimo vėliava.
Jis turi teisę į savo intymumą ir privatumą“, – pripažino trylikamečio transseksualo motina N.Aventin.
„Dažnai apie mus sakoma, kad gyvename uždaryti svetimame kūne. Tai nėra tiesa.
Mums mūsų kūnas yra priimtinas toks, koks jis yra iš tikrųjų, tačiau mes jaučiamės esantys kitokios lyties.
Kai mes visi suvoksime, kad yra daug būdų išreikšti savo lytį ir savo seksualumą, tuomet transseksualams gyventi bus lengviau“, – pridūrė už transseksualių žmonių teises kovojanti translytė Martina Nikell.
