Svarbu į tai atsižvelgti, nes Vokietija vadovauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), kuri stebi, kaip Ukrainoje vykdomi antrieji Minsko susitarimai. 2016 metų sausio mėnesį, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris išdėstė ESBO prioritetus, kurie parodo viską, kas ne taip su Vokietijos prieiga Europos saugumo klausimu.
F.W.Steinmeieris tiki, kad dabartinis saugumo stygius Europoje atsirado dėl pasitikėjimo nebuvimo tarp Maskvos ir Vakarų šalių, kylančio dėl nevykusios komunikacijos. Nenuostabu, kad Vokietija pabrėžia dialogo svarbą atstatant šį prarastą pasitikėjimą ir iš naujo sukuriant saugią Europą.
Deja, ši Vokietijos logika yra klaidinga. Iš tiesų tarp Rusijos ir Vakarų yra daug nepasitikėjimo. Tačiau, šis nepasitikėjimas yra tiesioginė Rusijos agresijos – o ne sudėtingo bendravimo su Vakarais – pasekmė.
Rusija užpuolė kaimynę Ukrainą, aneksavo dalį jos teritorijos ir bandė padalinti likusią šalį, grasindama pusei tuzino kitų Europos šalių. Vienintelis blaivus atsakas į Rusijos „kraujo ir žemės“ ideologiją yra reaguoti įtariai ir su nepasitikėjimu, kaip darė dauguma Rytų Europos tautų.
Pasitikėti autoritariniu režimu niekados nėra gera mintis, o dabartiniame kontekste Europai tai daryti būtų paprasčiausia kvailystė. Tačiau paini logika, kurią Vokietija taiko Kremliaus atžvilgiu neturėtų stebinti, nes kyla iš iliuzijų, kurios nuo seno egzistuoja Vokietijos užsienio politikoje.
„Atsakingos abi pusės“
Praktiškai neegzistuoja joks Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas apie Ukrainą, kuris neskatintų „abiejų pusių“ laikytis Minsko susitarimų ir rodyti susivaldymą.
Tačiau visados ir lygiai reikalauti „abiejų pusių“ atsitraukti ir susivaldyti nėra objektyvus veiksmas, ypač kai viena pusė aiškiai yra agresorė. Iš esmės, toks požiūris sumenkina agresiją ir reikalauja aukos atiduoti dalį savo teritorijos.
Prašydamas abiejų pusių elgtis lygiai taip pat, Berlynas agresoriui suteikia laisvę elgtis kaip jis nori ir legitimizuoja jo pasiekimus.
Vokietijos užsienio reikalų ministerija nesugebėjo pakeisti savo tono net tęsiantis kariniams veiksmams Ukrainoje, iškart po Minsko susitarimų pasirašymo.
„Vakarai privėlė klaidų...“
Kalbant apie santykį su Rusija, dažniausiai girdima frazė Berlyne yra: „Vakarai taip pat yra padarę klaidų.“
Vokietijos politikai yra įsitikinę, kad Vakarų vyriausybės skyrė nepakankamai dėmesio Kremliaus požiūriui į NATO plėtimąsi.
Vokiečių požiūriu, santykiai su Maskva pradėjo irti iš dalies dėl to, kad Vakarai neteisingai interpretavo, arba tyčia nepaisė Rusijos interesų Rytų Europoje.
Šis požiūris yra klaidingas dėl dviejų fundamentalių priežasčių. Pirma, nėra jokio transatlantinio konsensuso, kad Vakarai per daug griežtai elgėsi su Rusija po Šaltojo karo pabaigos. Daug įtakingų intelektualų, nuo Edwardo Lucaso iki Rusijos disidento Gary Kasparovo, mano kitaip nei Vokietija.
Teiginys, kad „Vakarai taip pat yra padarę klaidų“ tėra intelektualinė tinginystė, neleidžianti nuoširdžiai aptarti Vokietijos politikos sėkmių ir nesėkmių Rusijos atžvilgiu ir nepadedanti iš naujo įvertinti pakitusio santykio tarp šalių.
Antra, pats teiginys yra klaidingas. Vakarai dėjo daug pastangų, kad Rusija matytų NATO ir ES plėtimąsi ne kaip grėsmę, o kaip natūralų Europos politinį vienijimąsi. Dėl šios priežasties NATO kartu su Rusija sukūrė tarybą, o Vašingtonas ir Europos lyderiai reikalavo, kad Rusija taptų Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare.
„... o Vokietija klaidų nepadarė“
Teiginyje, kad Vakarai yra padarę klaidų slypi svarbi ir į viešumą nekeliama mintis, kad pati Vokietija dėl nieko nėra kalta. Būtina nepamiršti, kad būtent Vokietija siūlė atlaidžiau žiūrėti į Kremliaus veiksmus.
2008 metais vykusiame NATO aukščiausio lygio susitikime Bukarešte, Rumunijoje, Berlynas agitavo prieš Narystės veiksmo plano pritaikymą Gruzijai ir Ukrainai. Rusijai užpuolus Gruziją, Vokietija atsisakė nubausti Kremlių.
Vietoje to, Berlynas pasiūlė vadinamą „modernizacijos partnerystę“, vos kelios savaitės po to, kai Rusija pažeidė Gruzijos suverenitetą pripažindama Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, ir po to, kai ES sutarė dėl paliaubų su Kremliumi.
Modernizacijos partnerystė rėmėsi prielaida, kad vystantis prekybos santykiams tarp Vokietijos ir Rusijos, Kremlius bus įtikintas laikytis žaidimo taisyklių. Vokietijos kancleris Willy Brandtas buvo pirmasis, kuris taikė šią taktiką, remdamasis „pokyčio per suartėjimą“ tradicija.
Kremliui užėmus ir aneksavus Krymą, Berlynas eilinį kartą atsisakė taikyti plataus masto sankcijas – tokios pozicijos laikėsi tol, kol Rusijos palaikymą turintys separatistai pašovė Malaizijos oro linijų lėktuvą. Iš esmės, Vokietijos vyriausybė niekados nėra kėlusi abejonių dėl pagrindinių vadinamosios modernizacijos partnerystės prielaidų.
Nepaisant to, kad ši partnerystė aiškiai nesugebėjo pakeisti Rusijos elgesio, Berlynas laikosi įsikirtęs savo požiūrio. Vokietijos užsienio reikalų ministras ir jo sąjungininkai vis dar tiki, kad kai kurių pastarųjų metų konfliktų buvo galima išvengti, jei tik JAV ir Rytų Europos šalys būtų laikęsi Vokietijos švelnaus suartėjimo su Kremliumi metodo.
Todėl, teigiant, kad Vakarai taip pat yra padarę klaidų nėra pripažįstama, kad Vokietijos prieiga ties Rusija galimai buvo klaidinga. Vietoje to, yra matoma užslėpta JAV ir Rytų Europos NATO narių veiksmų kritika.
Taip pat šis požiūris visiškai neatkreipia dėmesio į faktą, jog Rytų Europos tautos ir Vašingtonas nuo 2009 metų laikėsi Vokietijos prieigos. Baracko Obamos vedama JAV naudojo daug giriamą santykių pradėjimo iš naujo taktiką, siekiant atkartoti Berlyno požiūrį į Kremlių. Rytų Europa ėmėsi tos pačios strategijos, nors turėjo jai priekaištų. Iš esmės, Vokietija sugebėjo neteisingai interpretuoti tiek Kremliaus, tiek savo pačios sąjungininkų veiksmus.
„Elkitės su Rusija kaip su lygia“
Prieš kelis mėnesius vienas parlamentaras ir partijos Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) narys samprotavo, kad Vašingtonui nesisekė žvelgti į Rusiją, kaip į lygiavertę galią. Šis Vokietijos parlamento narys kalbėjo apie JAV prezidento B.Obamos teiginį, kad Rusija tėra regioninė galia.
Parlamento nario teiginys primena Vokietijos užsienio politikos bendruomenės požiūrį: nesėkmingai žvelgiant į Rusiją, kaip į lygiavertę galią paskatino ją imtis geopolitinės pertvarkos.
Trumpam į šalį atidedant klaidingą prielaidą, šis požiūris yra ironiškas. Vokietijos Rytų Europos sąjungininkai dažnai jaučia, kad Berlynas su jais nesielgia, kaip su lygiais. Nepaisant skirtumų, Lenkijos senoji ir naujoji vyriausybės sutaria būtent dėl šio fakto. Kol Vokietija noriai bendrauja su Maskva, Varšuva dažnai jaučiasi nustumta į nuošalę.
Lenkija buvo tyčia neprileista prie vadinamo „Normandijos formato“ diskusijų, kai Berlynas, Paryžius, Kijevas ir Maskva tarėsi dėl karo Ukrainoje baigties. Vietoje tokio diskusijų formato, Vokietija galėjo sukurti vadinamą „Veimaro trikampį“, kur Lenkija, Vokietija ir Prancūzija koordinuotų savo užsienio politikas, kad atstovautų Europą diskusijoje su Rusija ir Ukraina. Be abejonės, Lenkijos dalyvavimas būtų sustiprinęs Europos poziciją.
Tačiau, Vokietijos užsienio reikalų ministerija greičiausiai manė, kad Lenkijos vyriausybė būtų per daug reikalavusi grįžimo į prieš tai egzistavusią situaciją, kas būtų apsunkinę konflikto pabaigos paiešką. Lenkijos nuogąstavimai dažnai šalies intelektualų išverčiami į vokiečių kalbą: kol Berlynas džiugiai bendrauja su Rusija, Lenkijai siūlomas tik „Versöhnungskitsch“ – kičinis suartėjimas.
„Mums reikia Rusijos, kad išspręstume tarptautines krizes“
Noras, kad visi į Rusiją žvelgtų, kaip į geopolitinę supervalstybę randa dar vieną išraišką. Yra laikomasi požiūrio, kad nepaisant Vakarų smerkiamo Kremliaus veiksmų Ukrainoje, nėra jokio kito pasirinkimo, kaip bendradarbiauti su Rusija sprendžiant tarptautines krizes – tokias kaip Sirijoje, arba Irane.
Yra neabejotina, kad bendradarbiavimas su Kremliumi pagelbėtų, tačiau išlieka fundamentalus klausimas: ar Vakarai gali pateisinti Ukrainos laisvės paaukojimą vardan neaiškios galimybės, kad Rusija bendradarbiaus kitais klausimais?
Dar blogiau, „Rusijos bendradarbiavimas“ tėra Rusijos pozicijos palaikymas, kad Sirijos vadovas Basharas al-Assadas niekados neturėtų palikti savo posto, nesvarbu kiek žmonių subombarduojami. Stulbina, kad Rusijai taip sekasi įtikinti Vakarus, kad centrinė Sirijos pilietinio karo priežastis – B.al-Assado totalitarinis režimas – gali būti karo sprendimas.
Tai iš esmės paaiškina, kodėl Kremlius įsakė Rusijos kariuomenei bombarduoti visus dabartinio Sirijos vadovo B.al-Assado oponentus. B.al-Assadas gali būti laikomas „mažesniuoju blogiu“ tik tuo atveju, jei jis yra vienintelė alternatyva. Nepaisant visų šių faktų, Vokietijos politikų tarpe auga skaičius norinčių susitarti su B.al-Assadu.
Vokietijai reikia mokytis
Vokietijos siekis bendradarbiauti su Rusija yra giliai įsipynęs Berlyno užsienio politikos tradicijose. Nuo pat naujosios Rytų politikos („Neue Ostpolitik“) įvedimo septintojo dešimtmečio pabaigoje, Vokietija tikėjosi paveikti Rytų Europą suartėjant su Maskva. Nors tokia politika galėjo būti veiksminga Šaltojo karo atšilimo laikotarpiu, Vokietijos užsienio politikos bendruomenė dažnai pervertina šios politikos įtaką Sovietų Sąjungos žlugimui.
Yra ironiška, kad ta pati politika ankščiau naudota norint pakeisti režimą Maskvoje, dabar yra naudojama žmonių nenorinčių jokios režimo kaitos, nes bijo dar blogesnės valdžios Rusijoje. Tuo pačiu metu, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD) tikisi, kad Rusijai patiks nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno besidriekiančios laisvos prekybos zonos idėja. Reikia nepamiršti, kad SPD vis dar yra sunerimusi dėl laisvos prekybos susitarimo su JAV.
Visa tai verčia klausti, kodėl Vokietijos saviapgaulės užsienio reikaluose turėtų rūpėti? Nors Vokietija nėra pirma, ar vienintelė šalis besivadovaujanti iliuzijomis užsienio reikaluose, jos geopolitinė pozicija šias saviapgaules paverčia svarbiomis dėl dviejų priežasčių.
Pirma, Vokietija vadovauja ESBO svarbiame etape, kai niekas nėra tikras dėl galutinių Rusijos tikslų Ukrainoje. Kremlius siekia pakirsti ne tik Ukrainos suverenitetą, bet ir visą Europos saugumo architektūrą.
Rusija nepripažįsta jokios buvusios sovietinės valstybės suvereniteto, nekreipia dėmesio į ESBO principus ir į 1997 metais NATO-Rusijos Steigimo aktą, o taip pat pasitraukė iš Konvencinių ginkluotų pajėgų Europoje (CFE) sutarties. Dar Rusija yra nepaisiusi daugybės kitų sutarčių ir siekia instituciškai įtvirtinti veto galią dėl Ukrainos ateities, užšaldant konfliktą rytų Ukrainoje.
Kaip atrodytų karo užšaldymas rytų Ukrainoje? Kremlius tikisi sulaukti kenksmingų sankcijų pabaigos, nepasitraukiant iš Rytų Ukrainos. Jei Rusijai tai pavyktų, Vakarai iš esmės suteiktų tylų pritarimą Rusijos pajėgų likimui Ukrainoje ir konfliktas būtų užšaldytas.
Vokietijos vicekancleris Sigmaras Gabrielis pareiškė asmeninę nuomonę, palaikydamas ankstyvą sankcijų prieš Rusiją nutraukimą. Užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris nori pradėti sankcijų nutraukimą vėl pakviečiant Rusiją į Didžiojo septyneto (G7) susitikimus. Nors šios nuomonės kol kas nelaimi, net A.Merkel CDU seserinės Krikščionių socialinės sąjungos partijos (CSU) vadovas lankėsi Kremliuje.
Pasak Berlyno, palengva atšaukiamos sankcijos gali paskatinti Rusiją toliau elgtis atitinkamai, bet greičiausiai neduotų tokio rezultato. Atšaukiamos sankcijos būtų paskutinis ir svarbiausias žingsnis link Ukrainos konflikto užšaldymo ir sunaikintų bet kokią įtaką, kurią Vakarai turi Kremliui. Vokietijos politikai turi suvokti, kad prašant sankcijų prieš Rusiją atšaukimo nereikalaujant Ukrainai gražinti rytinių jos teritorijų, Vokietija iš principo padėtų Rusijai įvykdyti jos tikslą užšaldyti konfliktą rytų Ukrainoje.
Visa tai priveda prie antrosios priežasties, kodėl iliuzijos, kuriomis vadovaujasi Vokietija yra labai svarbios. Pastoviai rodydama geranoriškumą Rusijai, Vokietija tuo pačiu metu NATO duoda pažadus dėl bendros gynybos ir priešų atgrasymo. Tačiau nėra matyti, kad Vokietija svarstytų apie tai, ką iš tiesų reiškia atgrasymas.
Vertinant analitiškai, atgrasymas yra pažadas neproporcingai stipriai reaguoti į tam tikrus veiksmus. Kad atgrasymas suveiktų, į agresiją dar neišprovokuojančią atgrasymo pažadų turi būti reaguojama proporcingai. Tai nereiškia, kad karas Ukrainoje turėjo iššaukti tiesioginį kartinį NATO įsikišimą į konfliktą. Tačiau tai reiškia, kad NATO turėjo padaryti kažką atitinkamai smarkaus, žaliesiems žmogeliukams vos įžengus į Krymą.
Kitaip tariant, tinkama reakcija būtų buvusi iškarto taikyti milžiniškas ekonomines sankcijas. Vietoje to, Berlyno vadovaujami Vakarai nusprendė reaguoti nepakankamai stipriai. Sankcijų pritaikymas vyko uždelstai ir ilgai. Sankcijas galutinai išprovokavo separatistų numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, o tuo metu Rusijos kariai jau buvo giliai įlindę į rytų Ukrainą.
Kai į Europos saugumo pagrindams grasinančią karinę agresiją nėra reaguojama atitinkamai, kodėl Kremlius turėtų patikėti, kad Berlynas laikysis savo dviprasmiškų pažadų atgrasyti priešus? Dėl šios priežasties Vokietijos sąjungininkai įtaria, kad jei žalieji žmogeliai kada nors pasirodytų Baltijos valstybėse, Berlynas surengtų dar vienas Normandijos stiliaus diskusijas, o ne mobilizuotų kareivius.
Parengė Jonas Grinevičius
