Interviu BNS V.Zatleras taip pat sakė netikįs, kad Baltarusija
pastatys Astravo atominę elektrinę, nes nėra užsitikrinusi
elektros pirkėjų.
Vilniaus knygų mugėje knygą „Kas aš esu“ pristatęs
V.Zatleras, duodamas interviu BNS, taip pat šiltai atsiliepė apie
bendravimą su prezidentu Valdu Adamkumi, pavadinęs jį savo
mokytoju.
– Europos Sąjungos koridoriuose svarstoma galimą sankcijų Rusijai atšaukimą. Kokia jūsų nuomonė – reikia ieškoti kompromiso ar laikytis griežtesnės politikos Rusijos atžvilgiu?
– Minsko susitarimai (dėl paliaubų Rytų Ukrainoje) jau yra
kompromisas ir mes turime jo laikytis. Jokių kitų kompromisų, nes
tai nebūtų geras metodas kalbantis su Rusija. Turime laikytis
taisyklių, pareiškimai turėtų būti kaip įmanoma aiškesni.
Trys
mano paties pareiškimai: pirma, mes nesame priešai, nesame
rusofobai, norime draugiškų santykių su Rusija; antra, mes niekada
nesutiksime su agresija prieš kaimynus, nes niekas negrasino Rusijai
nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, niekas neturėjo jokio intereso
aneksuoti nė vieno kvadratinio metro Rusijos, taigi mes niekada
nesakysime, kad Krymas nėra Ukrainos teritorija, kad Doneckas yra
„kažkas ypatingo“ – tai Ukraina, tai yra esminis dalykas
stabilumui ateityje; trečia: jei Rusija ruošiasi mus pulti, mes
atsakysime nedelsiant, per kelias sekundes.
– Ar Rusijos agresijos scenarijus Baltijos šalyse yra įmanomas?
– Reali grėsmė buvo prieš dvejus metus, dabar jos nebėra.
Problema yra Rusijos saviizoliacijos politika. Keista, nes tik labai
nedaug valstybių, kaip Kuba, Šiaurės Korėja, kurios kuria savo
užsienio politiką ir vystymosi planus remdamosi savęs izoliavimu.
Tai niekada neveda į klestėjimą.
Tai yra jų pačių reikalas,
kurio mes negalime paveikti. Mes turime išlikti protingi ir suprasti,
kad negalime paveikti to, kas vyksta Rusijoje, bet mes galime paveikti
įvykius, vykstančius už Rusijos sienos su kitu pasauliu.
– Jungtinių Valstijų analitikai parengė studiją, kad Baltijos šalių okupacija, pagal dabartinius gynybos pajėgumus, įvyktų per dvi ar tris dienas.
– Jie reagavo į tai, ką pasakė ponas Putinas, niekas to
nepriėmė rimtai. Tai vyko per Rusijos – Ukrainos karą, aš tuomet
tai priėmiau rimtai.
Jis pasakė, kad mes didiname savo karinius
pajėgumus, aš sakiau: taip, nes jūs tvirtinote, kad užimsite mus
per dvi dienas. Tokia buvo reakcija.
Turime išmokti reaguoti. Tai
nėra tik Vokietijos ar Prancūzijos santykiai su Rusija, tai ES-
Rusijos santykiai.
– Buvote vienas iš avarijos Černobylio atominėje elektrinėje likvidatorių. Baltarusijoje, vos už 50 km nuo Vilniaus, Astrave Rusijos kompanija „Rosatom“ stato naują elektrinę. Lietuva ne kartą pabrėžė, kad ji – nesaugi, kad ją planuojant nesilaikoma tarptautinių standartų. Kaip tai vertinate?
– Pirmiausia, nepaisant to, kad nukentėjau dėl buvimo
Černobylyje – ten buvau pirmuosius du mėnesius po avarijos – niekada
nebuvau prieš atominę energetiką, nes tai yra ne technologijų, o
žmonių nustatytų taisyklių klausimas. O reglamentavimas
Černobylyje buvo labai prastas, dabar technologijos yra kur kas
saugesnės. Kodėl to nevertinčiau rimtai – nes tai ta pati istorija,
kaip ir su Karaliaučiumi.
Technologija atominėse elektrinėse
leidžia gaminti pastovų elektros energijos kiekį tik nuolat,
negalime įjungti ar išjungti įrengimų. Taigi reikalingi
vartotojai, kurie vartoja nuolat tam tikrą kiekį elektros. Jūs tai
žinote geriau dėl patirties Ignalinoje. Nepaisant skambių, gražių
šūkių planai statyti elektrinę Karaliaučiuje žlugo. Manau, tai
nutiks ir su Astravu. Nes reikia klientų ne tik Baltarusijoje, bet ir
Lenkijoje, Lietuvoje.
Po jungčių su Lenkija, Švedija ir Suomija,
Šiaurės Europos ir Baltijos šalių elektros rinka tampa
gyvybingesnė. Tad jie turėtų elektrą parduoti labai pigiai. Bet
kas tuo patikės? Jei pažvelgsime į rinką, tolstame nuo
ilgalaikių 20-30 metų kontraktų, reaguojama šiuo metu, į šios
minutės kainą. Galime pasakyti dar aštriau: jei jums nepasisekė
pastatyti Visagino elektrinės, Baltarusijai nepasiseks pastatyti
Astravo, beje, dėl tų pačių priežasčių. Nes šios technologijos
negali būti veikiamos politinių sprendimų.
– Eidamas prezidento pareigas, jūs bendravote su dviem Lietuvos prezidentais – Valdu Adamkumi ir Dalia Grybauskaite. Su kuriuo iš jų jums buvo bendrauti lengviau ir kurio prezidento kadencija buvo sėkmingesnė, kalbant apie Lietuvos ir Latvijos santykius?
– Kalbant rimtai, man pačiam su abiem bendrauti buvo gerai. Bet,
aišku, kai Valdis susitinka su Valdu, tai kur kas lengviau
(juokiasi). Nebuvau tikras, kai ponia Grybauskaitė buvo išrinkta, ji
norėjo pirmiausia aplankyti Briuselį ar Stokholmą, bet ne Rygą.
Tuomet aš su ja daug kalbėjau, sakydamas, kad latviai to nesupras,
kad tai labai simbolinis dalykas.
Ji mane suprato ir pirmojo vizito ji
atvyko į Rygą – aš jai už tai labai dėkingas (D.Grybauskaitė
2009 metų liepą pirmoji vizito metu pirmiausia aplankė Švediją, o
iš jos tiesiai nuvyko į Latviją – BNS).
Po to mes puikai
bendravome, ji dalyvavo Rygos saugumo konferencijoje. Kartu nuveikėme
daug gerų dalykų su D.Grybauskaite. O Valdas Adamkus man yra labai
ypatingas žmogus, nes jis buvo mano mokytojas – buvau jaunas,
nepatyres prezidentas, jis – labai patyręs, buvo geras man.
Galėčiau jį vadinti savo mokytoju.
– O kalbant apie dvišalius santykius – ar mes turime bendrą požiūrį į grėsmes, į kitas problemas, ar šalys, jūsų nuomone, jas sprendžia kartu? Ko pasigendate?
– Santykiai, kaip ir gyvenimas, gali būti visada geresni. Bet iš
esmės, santykiai yra labai artimi, nors to ir nesijaučia
kasdieniniame gyvenime: mes 25 metus kartu kovojome už laisvę, už
demokratiją, tuomet – dėl stojimo į ES, NATO. Turėjome bendrus
tikslus. Šiandien visi esminiai tikslai pasiekti, tad viskas paremta
kasdieniais santykiais. Jie gerėja kasdien, kasmet . Ką galėtumėme
padaryti daugiau? Padarėme daug integruodami ekonominius ryšius,
esame didžiausi partneriai, vykdome integracija į Baltijos
– Šiaurės šalių regioną. Esame geras pavyzdys Europai. Jei kai
kurie sako, kad tai nauja Europa – taip, tai yra, tai – ateities
Europa.
– Baltijos šalis vienija problema, kai rusakalbiai piliečiai yra veikiami Kremliaus žiniasklaidos. Ar yra būdų, kaip tai spręsti?
– Turime atsakyti sau į klausimą – ką mes patys darome, kad mes
juos paveiktųme? Nes jei leisime juos paveikti Rusijos
žiniasklaidai, jie taps Rusijos piliečiais. Turime jiems leisti
jaustis Lietuvos ar Latvijos piliečiais, kad jie jaustųsi laimingi.
Tai – vienintelis kelias.
Jie turi jaustis saugūs dėl savo šeimų,
vaikų, savo verslo ir, galiausiai, jaustis laimingi. Tai -vienintelis
veiksmingas įrankis, kurį mes „parduodame“ didžiulei rusų
bendruomenei: demokratija, kalbėjimo laisvė, laisvė veikti tai,
ką nori ir apsauga. Štai, kodėl jie nepalieka Latvijos – turiu
omenyje, jei jie vyksta, tai į Vokietiją, Jungtinę Karalystę, bet
ne į Rusiją. Šiandien situacija gerokai pasikeitusi: Rusija yra
ekonomiškai silpna.
Jei prieš keleris metus Rusijos žiniasklaida
žarstėsi kaltinimais: Latviją ištiko ekonominė krizė, nes ji
prisijungė prie ES, kad to niekada nebūtų Rusijoje. Tai –
nesąmone. Bet šiandien matome sankcijas, kontrasankcijas. Putinas
sakė – ES kentės.
Bet to nenutiko, nes ES kur kas stabilesnė
ekonominė sistema nei Rusijoje. Ir visi tie žmonės, turintys
giminaičių, draugų, verslo partnerių, jie mato skirtumą. Nes 80
proc. eksporto rinkos užima ES ir tik 10 proc. yra Rusijos rinka. Tai
juo giliau Rusija grims į izoliaciją, juo konkurencingesnės taps
Baltijos šalys. Ir tik dėl kvailos idealistinės idėjos, kad lengva
uždirbti pinigus Rusijoje.
– Kaip vertinate Rusijos veiksmus Sirijoje?
– Praėjusią vasarą kalbėjau su vienu labai įtakingu Rusijos
diplomatu. Klausiau – kokia jūsų pasitraukimo iš Donbaso
strategija? Jums jos reikia, nes jums nepavyko. Jis sakė – turime,
rudenį sulauksite gerų naujienų. Niekaip negalėjau sau atsakyti –
kas galėtų būti tos gerosios naujienos.
Jis pareiškė – mes
atstatome oro pajėgų bazę Sirijoje. Atsakiau – a, tai čia tos
naujienos, apie kurias kalbėjote! Kitas karas! Jis prikausto kur kas
didesnį pasaulio dėmesį.
Supraskite – Rusija šiandien yra tai, ką
galima pavadinti „karinės energetikos kompleksu“: jie uždirba
pinigus eksportuodami dujas. Dujų eksportas smunka, tad jiems reikia
karų, kad jie išliktų. Deja.
– Ar tikite, kad šis „kompleksas“ galėtų sugriūti?
– Jei tuose regionuose, kuriuose Rusija dalyvauja, pavyktų
pasiekti taikos, tai būtų didelė problema Rusijai.
– Knygų mugėje pristatėte savo knygą „Kas aš esu“ latvių ir rusų kalbomis. Kodėl rašėte knygą ir apie ką ji? Kalbėjote, kad latviai ir rusakalbiai skaitytojai yra emociškai skirtingi. Ar knygos originalo ir rusiško vertimo versijos – taip pat skirtingos?
– Kalbant apskritai, turime suprasti, kad žinutė, kuri
pateikiama per 30 sekundžių televizijos reportažą ar trumpa 3-4
sakinių žinutė internete neparodo viso paveikslo, kas vyksta už
to, žmonės tai gali suprasti primityviai, nesuprasti, kad už šių
30 sekundžių vyko stiprios diskusijos, emocinės įtakos, abejonės,
trukusios keletą mėnesių ar net keletą metų.
Tad aš
nusprendžiau parašyti apie tai, kokia yra valdžios žmogiškoji
pusė. Įprasta sakyti, kad valdžia Baltijos šalyse yra ciniška.
Taip, taip yra, bet yra ir žmogiškoji jos pusė, neatskiriama nuo
visuomenės.
Nusprendžiau parašyti knygą labai paprasta kalba, nes
yra daugybė atvejų, kai kalba yra pernelyg sudėtinga. Kaip sakiau,
tai yra „bulvarinis skaitalas apie labai rimtus dalykus“.
Kalbėjau apie skirtingas (latvių ir rusakalbių) emocijas – kaip
prezidentas, negalėjau specialiai parašyti knygos rusams. Nes jie
sudėtų tas knygas ir sakytų – aha, tu į mus žiūri kitaip. To
prezidentas neturėtų daryti.
Tad kreipiau didelį dėmesį į
vertimą, kad jis būtų itin tikslus, net tose vietose, kurios gali
nelabai patikti rusams. Bet aš turėjau pasakyti tiesą, pridėdamas
sakinį kitą paaiškinimų, kodėl taip yra.