Nubalsavę už išstojimą iš ES britai dabar turi kreiptis į Europos Vadovų Tarybą su oficialiu prašymu dėl 50-ojo ES sutarties straipsnio panaudojimo. Kol tai nebus padaryta, „Brexit“ neprasidės.
„Kai pradedamas 50-ojo straipsnio veikimas, proceso sustabdyti jau nebeįmanoma. Tada Jungtinė Karalystė jau nebegali apsigalvoti“, – pabrėžė „Slate“ apžvalgininkas Joshua Keatingas.
Tačiau nėra jokio nustatyto termino, per kurį Jungtinės Karalystės valdžia turėtų pradėti išstojimo procesą.
Tiek kol kas premjero pareigas dar einantis Davidas Cameronas, tiek tikėtinas jo įpėdinis Borisas Johnsonas laikosi nuomonės, kad skubėti nėra ko.
D.Cameronas teigė paliksiantis sprendimą kitam premjerui, o jis pats vyriausybės vadovo poste gali išbūti net iki spalio.
Tiesa, valdžiai sunkiai sektųsi iš principo nekreipti dėmesio į pareikštą britų valią, tačiau yra ir gudresnių kelių, kuriais Londonas galėtų žengti, norėdamas išsaugoti sveiką kailį, rašo „The Vox“.
Pirmas planas: leisti Škotijai ištiesti pagalbos ranką
Pagal 1998 metais priimtą Škotijos aktą, Škotijos parlamentas turi pritarti visiems sprendimams, kurie panaikina ES teisės galiojimą Škotijoje.
Susiję straipsniai
Tiesa, kaip aiškino Londono ekonomikos mokyklos teisės profesorius Jo Murkensas, tai nėra geležinis veto. Be to, Škotijos aktą patvirtinęs Jungtinės Karalystės parlamentas pats gali jį ir pakeisti, kad sumažintų škotų parlamento galias.
Panašūs įstatymai galioja ir kitiems vietiniams parlamentams Šiaurės Airijoje ir Velse, tad jeigu valdžioje esantys konservatoriai norėtų užgniaužti visų jų veto, kiltų nemenkas politinis pasipiktinimas.
Susiję straipsniai
O tada škotai jau tikrai norėtų surengti antrąjį referendumą dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės.
AFP/“Scanpix“ nuotr.
Tačiau jeigu šalies valdžia norėtų išvengti išstojimo iš ES, jai pirmiausia reikėtų pranešti, kad ji gerbia Škotijos, Šiaurės Airijos ir Velso parlamentų galias ir leidžia jiems balsuoti dėl išstojimo prieš kreipiantis dėl 50-ojo straipsnio panaudojimo.
O tada reikėtų laukti, kol vienas iš šių parlamentų nubalsuotų prieš išstojimą. Tikėtina, kad škotai ir šiaurės airiai būtent taip ir pasielgtų, nes dauguma šių regionų gyventojų pasisakė už Jungtinės Karalystės narystę ES.
Jeigu vienas ar daugiau regionų pasipriešintų „Brexit“, premjeras galėtų paskelbti, kad 50-uoju straipsniu vis dėlto nepasinaudos, o reputaciją gelbėtų rodydamas į regionų parlamentų sprendimą.
Antras planas: tempti laiką antru referendumu
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Tai būtų gan keista, ypač po to, kai referendumas buvo neseniai surengtas, tačiau valdžia tam turi visą teisę, jeigu tik atsirastų politinės valios.
Visų pirma, tai galėtų suveikti ir dėl to, kad dalis britų jau šeštadienį teigė besigailintys savo sprendimo palikti ES.
Be to, tam yra ir teisinė paskata – daugiau nei 3 mln. britų jau pasirašė peticiją, reikalaujančią surengti antrąjį referendumą dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES, nes pirmajame balsavo mažiau nei 75 proc. rinkėjų, o pergalė „Brexit“ šalininkai pasiekė menku skirtumu.
Vienintelis teisingai Konservatorių pergalę praėjusių metų parlamento rinkimuose prognozavęs profesorius Johnas Curtice'as teigia, kad peticija neturi daug šansų iššaukti naują referendumą.
„Kiek žmonių balsavo už ES išstojimą? 17 mln. Tad vienas milijonas yra kaip lašas jūroje“, – apie tuo metu peticiją pasirašiusių žmonių skaičių šeštadienį sakė rinkimų ekspertas.
„Taip, peticija peržengė 100 tūkst. ribą, kad būtų aptariama parlamente. Bet tai reiškia tik tai, kad kai kurie parlamento nariai pasakys: „Tai siaubinga“, kiti sušuks „Aleliuja!“ ir viskas tuo baigsis“, – „Evening Standard“ prognozavo J.Curtice'as.
Tačiau sprendimas sušaukti antrą referendumą reikalautų milžiniškos D.Camerono, kuris pralošė jau pirmajame balsavime, ir B.Johnsono drąsos.
Vien dėl to, kad dabartinis premjeras dar prieš referendumą paskelbė, kad antros galimybės britai pasisakyti šiuo klausimu jau nebeturės.
Tiesa, D.Camerono politinė karjera ir taip jau kybo ant plauko, tad pasiaukojimas dėl savo šalies galėtų net būti jam naudingas.
Trečias planas: šaukti parlamento rinkimus
„Pasigirdo įtikinančių svarstymų, kad atsistatydinus premjerui šis klausimas turėtų pereiti visiškai naujai išrinktai valdžiai“, – svarstė „Peterson Institute for International Economics“ prezidentas ir buvęs „Bank of England“ monetarinės politikos komiteto narys Adamas Posenas.
AFP/“Scanpix“ nuotr.
Jeigu išankstinius Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus laimėtų leiboristai, kurie pasisako prieš „Brexit“, arba panašiai mąstanti Konservatorių partijos atšaka, jie galėtų savo pergalę panaudoti kaip mandatą nekreipti dėmesio į referendumo rezultatus.
Kitaip tariant, jeigu tauta į valdžią išrinktų prieš „Brexit“ pasisakančius politikus, tai būtų galima naudoti kaip pasiteisinimą: žiūrėkite, britai balsuoja kitaip ir persigalvojo.
Tiesa, problema kyla iš to, kad konservatoriai rinkimų šaukti tikrai nenorėtų. Jeigu jie neskils, partijai tikriausiai vadovaus B.Johnsonas, kuris palaiko „Brexit“ ir jo pergalė neleistų valdžiai persvarstyti sprendimo.
Antra, nesušaukusi rinkimų partija ramiai valdžioje išbūtų iki 2020 metų, o referendumo sprendimą atšaukti prireiktų Leiboristų partijos pergalės išankstiniuose rinkimuose.
Konservatoriai gal ir nenori „Brexit“, bet, regis, ne taip, kad ramia širdimi atiduotų valdžią į didžiausių politinių priešininkų rankas.
„Dabartinei konservatorių valdžiai neapsimoka šaukti rinkimų, kuriuos jie pralaimėtų arba laimėtų tik su tokia sąlyga, kad valdžia turėtų dalintis su škotais arba Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija“, – paaiškino A.Posenas.
Galiausiai, bet kuris iš šių scenarijų reikalautų drastiško konservatorių vyriausybės sprendimo. Kol tam nepasiruošęs nei D.Cameronas, nei jo įpėdinis, sustabdyti „Brexit“ gali būti ir per vėlu.