Tokios rinkų reakcijos buvo galima tikėtis – verslui kėlė siaubą, kad ES ateitį galinčių lemti rinkimų finale susirems du didžiausi euroskeptikai – dešinioji populistė M.Le Pen ir kraštutinis kairysis J.L.Melenchonas.
Bet ar nepaskubėjo E.Macronas pakelti pergalės taurės, nors visos visuomenės nuomonės apklausos ir absoliuti dauguma politikos apžvalgininkų prognozuoja, kad jis laimės po poros savaičių įvyksiantį antrąjį rinkimų turą?
Tai būtų logiškas rezultatas, tik šiais laikais rinkimai neretai paneigia sociologų prognozes. Juk tikėtasi, kad JAV prezidente taps H.Clinton, britai balsuos prieš „Brexit“, o išėjo priešingai.
Žinoma, rinkimų koziriai, atrodytų, E.Macrono rankose – jį parėmė visi pirmajame ture pralaimėję kandidatai, išskyrus kairįjį radikalą J.L.Melenchoną, pasveikino prezidentas F.Hollande’as, jo sėkme džiaugėsi ES vadovai.
Kitaip sakant, prieš 21,5 proc. balsų gavusią M.Le Pen susitelkė beveik visos šios šalies politinės jėgos.
Net už komunistų remtą J.L.Melenchoną balsavę beveik 20 proc. rinkėjų neturėtų masiškai persimesti į M.Le Pen pusę.
Nors šių politikų požiūris į ES, eurą ir globalią ekonomiką iš esmės sutampa, kairieji rinkėjai iš principo priešiški dešiniesiems.
Panaši padėtis Prancūzijoje buvo susidariusi 2002 metais, kai pirmajame prezidento rinkimų ture 17 proc. rinkėjų palaikymo sulaukęs M.Le Pen tėvas J.M.Penas pateko į antrąjį turą.
Tuomet prieš jį taip pat susivienijo visa Prancūzija ir antrajame ture triuškinamai laimėjo 82 proc. balsų gavęs J.Chiracas.
Vis dėlto krinta į akis ir nemenki skirtumai tarp anų ir šių rinkimų. Pirmiausia dabartinė „Nacionalinio fronto“ lyderė M.Le Pen surinko 4,7 proc. balsų daugiau, nei pirmajame rinkimų ture buvo gavęs jos tėvas. Bet svarbiausia, kad nė vienos abiejų pagrindinių Prancūzijos partijų – Socialistų ir Respublikonų – atstovai nepateko į antrąjį rinkimų turą.
Tai rodo rinkėjų nusivylimą tradicinėmis politinėmis jėgomis. Šis reiškinys jau tapo globalus – matomas daugelyje Vakarų pasaulio šalių. Pastarieji Seimo rinkimai parodė, kad ir Lietuva – ne išimtis.
Mūsų šalyje ypač domėtasi, ką kandidatai į Prancūzijos prezidentus sako apie ES ir V.Putiną.
Be abejo, ir Briuseliui daugiausia nerimo kėlė M.Le Pen pažadai per pusmetį surengti referendumą dėl šalies narystės ES, atsisakyti euro. Panašiai kalbėjo ir J.L.Melenchonas.
Tačiau pačioje Prancūzijoje per rinkimų debatus daugiausia dėmesio buvo skiriama socialinėms ir ekonominėms problemoms, kurios stelbė net terorizmo grėsmes.
Prancūzijos naryste ES suabejota pirmiausia dėl ekonominių ir socialinių padarinių. Visas prancūzų bėdas populistai sieja su globalizmu ir liberalizmu, o šią ideologiją jiems įkūnija Briuselio ginamos vertybės ir tradicinių partijų politika.
Akivaizdu, kad ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose ES šalyse labai smarkiai išaugo žmonių nepasitenkinimas nuo 2008 metų krizės iš esmės negerėjančiu, o kai kuriems gyventojų sluoksniams net blogėjančiu gyvenimu, didėjančia socialine nelygybe.
Atsakingais už tokią padėtį rinkėjai laiko tradicinių partijų politikus, kurie savo nesugebėjimą neretai dangsto rodydami pirštu į Briuselio direktyvas ir taip nuteikdami žmones prieš ES.
Rinkimuose po pirmojo turo pirmaujantis E.Macronas laikomas bene didžiausiu ES šalininku tarp 11 kandidatų į Prancūzijos prezidento postą, bet jis atsiribojo nuo abiejų pagrindinių šalies partijų ir tai padėjo jam pritraukti daugiau rinkėjų. Be to, jis laikomas politikos naujoku, kartu jau turinčiu vadovavimo patirties, nes dirbo ministru.
Perspėdamas, kad radikalai gali Prancūziją ir visą Europą įstumti į chaosą, E.Macronas pasisako už dešiniesiems patinkančius lankstesnius darbo santykius, mažesnius mokesčius, kita vertus, žada vykdyti skandinaviško gerovės valstybės modelio reformas, kurios gali atrodyti patraukios kairiosios pakraipos rinkėjams.
Šio 39-erių centristo ideologiniai mostai tiek į kairę, tiek į dešinę turėtų stiprinti jo galimybes laimėti, juo labiau kad jis būtų jauniausias Prancūzijos prezidentas, o su jaunąja karta neretai sieja savo viltis politikais nusivylę žmonės.
Kas gali trukdyti E.Macrono žygiui į prezidento rūmus? Turbūt pirmiausia smukęs piliečių susidomėjimas antruoju rinkimų turu, nes iškritus tradicinių partijų atstovams dalis jų rėmėjų gali ir numoti ranka į balsavimą.
Tokias nuotaikas stiprintų ir supratimas, kad neturinčiam pagrindinių partijų paramos būsimam prezidentui bus sunku vykdyti savo pažadus.
Didelį pavojų E.Macronui keltų ir koks nors naujas siaubingas teroro aktas Prancūzijoje, nes tuo netruktų pasinaudoti M.Le Pen.
Kad ir kaip būtų, net po E.Macrono pergalės pavojus Prancūzijos ir visos ES stabilumui atlėgtų tik laikinai – populistams iškilti padėjusios problemos niekur nedingsta.