Diena po rinkimų Prancūzijoje buvo simbolinė – žyminti dvigubą pergalę. Laisvadienį buvo paminėta Antrojo pasaulinio karo pabaiga – ši diena Prancūzijoje vadinama Pergalės ir išlaisvinimo diena.
Taip pat švęsta naujojo respublikos prezidento E.Macrono, įveikusio 48-erių radikalę Marine Le Pen, pergalė.
Stulbinančiu greičiu į Prancūzijos politikos viršūnę užkopęs buvęs ekonomikos ministras nepaliko jokių šansų jos populistinei, imigrantams priešiškos valstybės ir Europos vizijai: 39-erių centristas surinko daugiau kaip 66 proc. rinkėjų balsų.
Beje, rinkimų komisija pranešė apie itin didelį skaičių protesto balsus rodančių baltų lapų ir nemažai sugadintų biuletenių balsadėžėse – regis, prancūzai gerokai dvejojo, nebuvo patenkinti nė vienu kandidatu.
„Suprantu mūsų tautos pasidalijimą, kuris lėmė kraštutinius sprendimus pasirenkant. Gerbiu tai. Taip pat suprantu pyktį, nerimą, abejones, kurias daugybė jūsų išreiškė. Mano atsakomybė – visa tai išklausyti, – pergalingoje kalboje sakė E.Macronas. – Per ateinančius penkerius metus padarysiu viską, kad nebebūtų priežasties balsuoti už ekstremizmą.“
Susiję straipsniai
Deda daugybę vilčių
Eliziejaus rūmų raktą E.Macronas užsitarnavo pokyčių ir tvarkos atkūrimo pažadu. Istorija rodo, kad Prancūzijos rinkėjai rinkiminių kalbų nepamiršta, o už neįvykdytus darbus baudžia, todėl politikos naujoko laukia nelengva užduotis pateisinti rinkėjų lūkesčius, kurie tikrai nemenki.
„Jis turi idėjų, kaip pakeisti Prancūziją iš esmės, nes susidaro įspūdis, kad valstybė įstrigusi praeityje, o jis nori ją perkelti į dabartį, – apie E.Macrono pergalę „Lietuvos rytui“ kalbėjo Paryžiuje gyvenantis lietuvis Audrius Ričkus. – Didelė dalis visuomenės bando menkinti šią pergalę sakydami, kad E.Macronas laimėjo tik dėl to, jog buvo mažesnis iš dviejų blogių.
Tačiau visada smagu matyti jaunus politikus, nes jie optimistiškesni ir entuziastingesni, tad man tikrai atrodo, kad jis gali pakeisti ką nors iš esmės, nes nebijo laužyti standartų. Dabar visi iškart koncentruojasi į parlamento rinkimus (jie vyks birželį. – Red.), nes be parlamentinės daugumos prezidentui valdyti bus sunku.“
E.Macronas dės pastangas, kad jo įkurtam judėjimui „En Marche!“ pasisektų atsidurti valdančiojoje koalicijoje.
Jau vakar E.Macronas, kurį į ekonomikos ministro postą 2014 metais atvedė kadenciją baigiantis nepopuliarusis prezidentas François Hollande’as, pažadėjo judėjimą pervadinti ir sukurti jam partinę struktūrą.
Kai kurie politologai praėjusių metų balandį įkurtą politinę jėgą apibūdina kaip „menkai pažįstamą startuolį“, kuriame vidutinis narių amžius – 30 metų.
Tačiau jeigu pasisekė naujokui E.Macronui, gali pasisekti ir dar politiniuose vandenyse neapšilusiai jo partijai.
Stebuklingas šuolis aukštyn
Šviežiu oro gūsiu vadinamam E.Macronui iš tiesų prireiks paramos siekiant sustiprinti Prancūzijos ekonomiką, kovojant su teroru, kuris lėmė susiskaldymą visuomenėje, mezgant dialogą su kitomis Europos valstybėmis.
Galiausiai – pakelti prancūzų dvasią: respublikos gyventojai ilgai griežė dantį ant prezidento F.Hollande’o, jautėsi atitolę nuo Europos, išsigandę mirtį sėjančių teroristų.
„Esu labai patenkintas M.Le Pen pralaimėjimu. Taip pat džiaugiuosi, kad turėsime modernų, pirmyn žvelgiantį prezidentą, kuris verčia patikėti ateitimi, – „Lietuvos rytui“ sakė iš Tulūzos kilęs prancūzas Raphaelis Thorinas. – Man atrodo, kad šie rinkimai buvo didelis istorinis lūžis, bet nežinau, ką šis posūkis link modernybės nulems, nes jis prieštarauja daliai Prancūzijos istorijos.“
O štai Europos Sąjungos politikai vakar lengviau atsiduso dėl ateities – M.Le Pen, vadinta Madam Frexit, buvo tiesiog sutriuškinta kandidato, kuris skelbiasi esąs už Europos integraciją.
Savo pasiryžimą stiprinti Briuselio ir Paryžiaus ryšius jis rodo nuo pat pirmųjų akimirkų – jau paskelbė, kad pirmasis užsienio vizitas bus į Vokietiją – Bendrijos vėliavnešę. Tuo metu „Brexit“ besiruošiantiems britams teks susidurti su dar vienu griežtu Bendrijos balsu.
„E.Macronas tiki, kad net ir šiandien Europa pateikia dalį sprendimų dėl problemų, su kuriomis mes susiduriame. Jis labai atsidavęs europietiškoms vertybėms ir nėra iš tų, kurie sutiktų su Sąjungos išardymu.
Emmanuelis pasiryžęs dar didesnei integracijai, euro zonos stiprinimui“, – tikino ekonomistas ir viešosios politikos ekspertas Jeanas Pisani-Ferry, kuris greičiausiai bus vienas svarbiausių naujojo prezidento komandos narių.
Pirmoji ponia – mokytoja
Ne mažiau apkalbų nei naujasis prezidentas sulaukia ir naujoji pirmoji ponia, E.Macrono žmona Brigitte. Pora susipažino, kai Emmanueliui buvo 15 metų.
Tuo metu Brigitte buvo ištekėjusi 40-metė prancūzų kalbos ir dramos būrelio mokytoja, o jos duktė – E.Macrono bendraklasė.
Jų romanas užsimezgė valandų valandas kalbantis apie klasikinę literatūrą, analizuojant pjeses ir diskutuojant filologinėmis temomis. Praėjus beveik trejiems metams per išleistuves E.Macronas pareiškė, kad būtinai ves savo mokytoją.
Vaikinui buvo visai nė motais, kad ji vis dar ištekėjusi, yra trijų vaikų motina ir vyresnė už jį 25 metais. Emmanuelio tėvai, sužinoję, apie ką kalba visas miestas, uždraudė mokytojai artintis prie jų sūnaus, kol jam sukaks 18 metų.
Jie išsiuntė jaunuolį studijuoti į Paryžių. Brigitte liko Amjene, o Emmanuelis pažadėjo savo pirmajai meilei, kad būtinai ją ves, bet pirmiausia – karjera. Kaip paaiškėjo, jis nelaido žodžių vėjais – 2007-aisiais pora susituokė.
Kalbas dėl jų amžiaus skirtumo E.Macronas visuomet palydėjo su panieka: esą jei būtų tiek vyresnis už savo žmoną – lygiai toks pat skirtumas yra tarp Donaldo Trumpo ir jo žmonos Melanios – niekas antakių nekilnotų.
64-erių B.Macron buvo vienas didžiausių vyro ramsčių per visą rinkimų kampaniją. Ji lydėjo jį į renginius, redagavo jo kalbas, mokė, kaip elgtis ant scenos.
Laimėjęs pirmąjį rinkimų turą jis švelniai kalbėjo apie sutuoktinę: „Brigitte visuomet buvo kartu su manimi, ypač dabar. Be jos aš nebūčiau aš.“ Vyras akivaizdžiai graudinosi, o jį palaikanti minia skandavo moters vardą.
Jau nuo sekmadienio, kai įvyks naujojo prezidento inauguracija, teatro meno mokiusi moteris turės naują vaidmenį, apie kurį dar prieš kelerius metus turbūt nebūtų pagalvojusi, – bus pirmoji Prancūzijos ponia.
B.Macron palaikė vyrą dar tada, kai jis buvo ekonomikos ministras, – moteris metė savo darbą, kad padėtų sutuoktiniui.
Tuomet jis aiškino: „Ji praleidžia daug laiko ministerijoje, nes jos požiūris man rūpi, ji sukuria čia kitokią atmosferą, o man tai yra labai svarbu. Mano gyvenimas yra čia. Negali gerai dirbti, jei esi nelaimingas.“ Dabar jos vaidmuo bus dar ryškesnis.
„Ji visuomet bus matoma, prezidento rūmuose turės balsą, požiūrį. Ji bus kartu su manimi – kaip visuomet buvo, bet dabar turės ir viešąsias pareigas“, – tikino E.Macronas.
Susiję straipsniai
Pralaimėjimas rinkimuose verčia pasikeisti
Kraštutinių dešiniųjų kandidatė Marine Le Pen (nuotr.) vos paaiškėjus pirminiams rezultatams, kurie žymėjo stiprų jos atsilikimą nuo konkurento, pripažino pralaimėjimą. Tai ji padarė pasakydama kalbą savo rinkimų stebėjimo štabe, į kurį esą „dėl vietos trūkumo“ nebuvo įleisti žurnalistai iš 15 dažnai ją kritikavusių leidinių.
Marine pralaimėjo, tačiau bičiuliai ir rėmėjai ją sveikino dėl stipraus postūmio į priekį – ji ne tik išėjo į antrąjį prezidento rinkimų turą, bet ir pralaimėjo konkurentui kur kas mažesniu skirtumu nei jos tėvas Jeanas Marie Le Penas. 2002-aisiais, kai buvęs „Nacionalinio fronto“ lyderis varžėsi su Jacques’u Chiracu, pastarasis laimėjo surinkęs 82,2 proc., o J.M.Le Penas gavo 17,8 proc. balsų. Jo duktė Marine sekmadienio rinkimuose gavo 33,9 proc. rinkėjų palaikymo.
Šis rezultatas parodė stiprų kraštutinės dešinės pelnytą palankumą Prancūzijos rinkėjų gretose, tačiau nepateisino „Nacionalinio fronto“ lūkesčių – M.Le Pen tikėjosi surinkti per 40 proc. balsų. Vis dėlto jos euroskeptiškomis, antiglobalistinėmis, antiimigracinėmis idėjomis susižavėjo apie 11 milijonų Prancūzijos rinkėjų.
Nepasiektas tikslas lems pokyčius partijoje. Ilgai bandžiusi atsikratyti radikalaus tėvo šešėlio ir pagerinti partijos įvaizdį M.Le Pen suvokė, kad kol kas tikslas „išvaryti demonus“ nepasiektas. Todėl savo kalboje rinkimų naktį jį pažadėjo permainas partijoje – užsiminė, kad keisis ir jos pavadinimas. Ji iškėlė sau naują iššūkį – įvykdyti esmines permainas ir performuoti partiją į naują politinę jėgą.
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko, nors M.Le Pen nebuvo išrinkta prezidente, rinkimų rezultatai Prancūzijoje rodo smunkantį piliečių pasitikėjimą tradicinėmis politinėmis jėgomis. Vis dėlto jos pralaimėjimas reiškia, kad „Lietuvos politikai turės mažiau pagrindo nuogąstauti, jog Prancūzija gali palaikyti švelnesnę poziciją Rusijos atžvilgiu, pirmiausia kalbant apie sankcijas, įvestas po Krymo aneksijos ir agresijos prieš Rytų Ukrainą“.