60-metė konservatorė premjerė Th.May arogantiškai patikėjo efemeriškais asmeninio populiarumo reitingais ir nedideliame partijos bičiulių rate nutarė trejais metais paankstinti parlamento rinkimų datą.
Ji vylėsi, kad 47 milijonų britų elektoratas suteiks jai naują, kur kas labiau užtikrintą mandatą. Pasak pačios Th.May, jai „buvo būtina turėti stipresnę ranką“ prieš sėdant prie „Brexit“ derybų stalo su oponentais iš Briuselio.
Konservatorių parlamentinė dauguma ir taip buvo gana trapi: vos 12 vietų.
Vis dėlto iki pat gegužės vidurio britų politologai ir sociologai bemaž neabejojo – Th.May Konservatorių partija iškovos akivaizdžią pergalę. 650 vietų Bendruomenių Rūmuose jiems buvo pranašaujama solidi dauguma: mažų mažiausiai 370 kėdžių esą priklausys „mėlyniesiems“ toriams.
Bet penktadienio ryte paaiškėjo, kad „stipri ir stabili“ Th.May padarė bene didžiausią politinę klaidą šiuolaikinėje Jungtinės Karalystės istorijoje. Jos partija net nesurinko daugumai sudaryti reikiamų 326 mandatų.
318 vietų užsitikrinusiems konservatoriams teks suburti koaliciją, kad galėtų valdyti. Jie ketina daugumą formuoti su airiška Demokratine junionistų partija, kuri laimėjo 10 mandatų.
Britų rinkėjai Th.May aiškiai pasakė: „Ne, nenorime konservatorių vienvaldystės.“ Bet ko tiksliai nori šalies rinkėjai – irgi labai neaišku.
Todėl ateinančius penkerius metus šalies Parlamentas bus būtent toks – „Hung Parliament“. Kaip vertimas itin tinka senas lietuviškas posakis: „nei pakartas, nei paleistas“.
O pati Th.May akimirksniu tapo tuo, ką anglai taikliai vadina „damaged goods“ – „brokuota preke“.
Kodėl gi „stabilioji“ Th.May taip apsiskaičiavo? O gal fiasko rinkimuose lėmė visai kiti, nuo jos mažai priklausę veiksniai?
Skatino nepasiduoti terorui
„Post mortem“ analizė bus daroma ne vieną savaitę. Tačiau aišku, kad ši rinkimų kampanija iš tikrųjų buvo viena siurrealistiškiausių, nenuspėjamiausių ir tragiškiausių Jungtinės Karalystės istorijoje.
Anglikonų vyskupas Christopheris Chessunas jau nebeskaičiuoja, kiek sužeistųjų ir jų artimųjų jis aplankė Londono ligoninėse per pastarąsias 5 dienas.
Birželio 3-iosios teroro išpuolis ant Londono tilto ir prie Boro turgaus, kurio metu džihadistai nužudė aštuonis londoniečius ir sužeidė dar 50, įvyko visai šalia Sadarko katedros. Būtent jai ir vadovauja Ch.Chessunas.
Anglikonų dvasininkas man prisipažino, kad po šeštadienio tragedijos jam sunku buvo raginti parapijiečius ir kitus rajono gyventojus ketvirtadienį bent trumpam užmiršti sukrečiančius įvykius ir eiti prie balsadėžių.
„Aš savo akimis mačiau, kokį skausmą ir ilgalaikius randus, tiek fizinius, tiek psichologinius, padarė tie trys teroristai.
Gijimo procesas bus ilgas. Bet mūsų, kaip bendruomenės, kaip piliečių, pareiga yra neleisti prievartai nugalėti.
Negalime leisti, kad jie sugriautų mūsų gyvenimo būdą, mūsų įpročius. Tiek kasdienius, tiek ir politinius.
Todėl ir raginau visus, kurie gali, nueiti į rinkimus ir balsuoti. Taikus balsavimo procesas – itin didelė vertybė, kurios taip lengvai neatiduosime“, – „Lietuvos rytui“ ketvirtadienio popietę sakė vyskupas Ch.Chessunas.
Už keturių kilometrų į pietvakarius nuo viduramžiškos Sadarko katedros esančioje modernioje Londono mečetėje labai panašią mintį pakartojo ir imamas Abdulas Quddus Arifas.
Jis tvirtai įsitikinęs: aktyviai eidama balsuoti tris milijonus skaičiuojanti britų musulmonų bendruomenė akivaizdžiai paneigė mitą, kurį intensyviai bruka tiek radikalūs islamistai, tiek kraštutiniai dešinieji anglų nacionalistai.
„Nuolat girdime tą posakį: „Musulmonai ir demokratija – du nesutaikomi dalykai“. Lyg mes būtume kokie nors viduramžių gyventojai, nevisaverčiai piliečiai.
Aš neabejoju – nėra jokio giluminio prieštaravimo tarp Vakarų demokratijos ir tarp nuosaikaus islamo.
Todėl aš visados raginu savo bendruomenę kuo aktyviau dalyvauti rinkimuose. Net nesvarbu, už kokią partiją ar kandidatą žmonės balsuoja. Svarbu, kad jie suprastų, jog demokratinėje valstybėje yra vietos ir jiems.
Kad į balsadėžę įmestas eilinio piliečio balsalapis, išreiškiantis jo nuomonę, yra toks pat svarbus, kaip ir galingo politiko, – „Lietuvos rytui“ sakė imamas A.Quddus Arifas. – Nėra jokios abejonės: po trijų teroro išpuolių, kuriuos įvykdė ekstremalūs islamistai, musulmonų bendruomenė šalyje privalės keistis. Privalės būti labiau permatoma, labiau atvira kritikai, dialogui su valdžia, su pilietinėmis institucijomis – nuo feminisčių iki homoseksualų.
Bet mūsų bendruomenė taip pat privalo būti politiškai aktyvesnė. Šalia turime labai gerą pavyzdį – galime pasimokyti iš britiškos žydų bendruomenės.“
Nuvylė šalies teisėsauga
Birželio 8-osios išankstiniai Parlamento rinkimai Jungtinėje Karalystėje, be jokios abejonės, bus įrašyti į šių laikų istoriją.
Deja, dėl visai kitų priežasčių, nei tikėjosi juos prieš septynias savaites paskelbusi Konservatorių partijos lyderė Th.May.
Pirmąkart britų parlamentinėje istorijoje – o ji skaičiuojama ne dešimtmečiais, bet amžiais – ši rinkimų kampanija buvo suspenduota. Ir net ne sykį, o dukart.
Priverstines pauzes išprovokavo šalyje gyvenančių džihadistų įvykdyti du teroro aktai: gegužės 22-ąją Mančesterio arenoje, birželio 3 dieną ant Londono tilto ir Boro turguje.
Iš viso keturi ekstremistai atėmė gyvybę 30 žmonių, tarp jų ir vaikams bei paaugliams. Per šimtą žmonių sužeista, iki šiol kritinės būklės – daugiau nei dvidešimt nukentėjusiųjų.
Praėjus pirmajam šokui po pačių išpuolių, britų elektoratui teko patirti kitą skaudų smūgį: paaiškėjo, kad net apie tris teroristus britų policija ir saugumo tarnybos žinojo iš anksto.
Šiuos „Islamo valstybės“ teroristus britų žinybos netgi tam tikrais etapais sekė ir jais aktyviai domėjosi. Bet jie prasmuko.
Tokį pat liapsusą britų tarnybos padarė ir su dar vienu vietiniu teroristu Khalidu Masoodu, kovo pabaigoje įvykdžiusiu teroro aktą ant Vestminsterio tilto.
Nesitikėjo tokių staigmenų
Kai balandžio viduryje Th.May sukėlė politinę perkūniją, paskelbdama apie išankstinius rinkimus, ji ir jos patarėjų komanda tikėjosi, kad dominuojančia tema daugumos rinkėjų galvoje bus tik viena – „Brexit“.
„Savaitė – ilgas laiko tarpas politikoje“, – bemaž prieš pusę amžiaus yra sakęs Th.May pirmtakas, leiboristų premjeras Haroldas Wilsonas.
O septynios savaitės – tikra politinė amžinybė. Tai konservatorių lyderei Th.May teko patirti savo kailiu.
Premjerė tikėjosi lengvos pergalės prieš pakrikusią, vidinių konfliktų blaškomą Leiboristų partiją, kuriai antrus metus vadovauja seno raugo socialistas, Fidelio Castro ir Hugo Chavezo idėjinis „jaunesnysis brolis“ Jeremy Corbynas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad silpnesnio priešininko konservatoriai nė su žiburiu nebūtų radę.
Torių populiarumo reitingai balandį siekė net 44 procentus, o leiboristai turėjo tenkintis vos 22 procentais. Trečioje vietoje buvo liberalai demokratai, kuriuos tuomet rėmė tik kas dvyliktas rinkėjas.
Tokios populiarumo žirklės ir sugundė artimą Th.May patarėjų ratą – Nicką Timothy, Fioną Hill ir serą Lyntoną Crosby – įtikinti savo bosę, kad ji paskelbtų pirmuosius išankstinius Parlamento rinkimus Jungtinėje Karalystėje daugiau nei per keturis dešimtmečius.
Eiliniai rinkimai turėjo įvykti tik 2020-ųjų gegužę, ir Th. May dar iki šių metų kovo viešai dievagojosi, kad apie jokį ankstyvą 30 milijonų rinkėjų ėjimą prie urnų ji net negalvoja.
Bet tuo pat metu jos kompaktiška patarėjų komanda slaptai ruošė planą: rinkėjams reikėjo pasiūlyti „prezidentinę kampaniją“ – tvirtos ir stabilios Th.May priešpriešą su silpnu, drebančiu J.Corbynu.
Th.May strategų planas buvo su solidžia dauguma Parlamente vykdyti kietojo „Brexit“ kursą – siekti pasitraukimo ne tik iš ES gretų, bet ir iš Bendros ekonominės erdvės ir net Muitų sąjungos.
Teroras išstūmė pirmūnus
Paaiškėjo, kad visko suplanuoti negalėjo net tokia politinė pedantė kaip Th.May. Du teroro aktai „Brexit“ temą nustūmė į paraštes, dominavo kova su džihadizmu, saugumas.
Įprastais laikais šios temos būtų prie širdies torių premjerei. Mat ji nuo 2010-ųjų vadovavo Vidaus reikalų departamentui, kuris finansuoja ir prižiūri policijos, MI5, MI6 ir GCHQ tarnybas.
Būdama ministre Davido Camerono kabinete, Th.May garsėjo kaip „geležinės rankos“ šalininkė. Tačiau dabar policijos vadai pripažįsta, kad sunki Th.May ranka vanojo ne tik džihadistus – ji per ir skaudžiai trenkė ir policijos gretoms.
Nuo 2010-ųjų iki praėjusių metų Th.May pastangomis buvo į pensiją išprašyti ar tiesiog į gatvę išmesti per 19 tūkst. policininkų. Uždaryti šimtai nedidelių policijos nuovadų Anglijoje ir Velse.
Taip buvo sutaupyti milijonai ir, būtina pridurti, nemažai jų iš tikrųjų investuota į elitinių ginkluotos kovos su teroru policijos pareigūnų ar kovos su kibernetiniu terorizmu ekspertų rengimą.
Bet šią savaitę net ir naujoji Londono Skotland Jardo policijos vadė Cressida Dick, jau nekalbant apie Londono miesto merą Sadiqą Khaną, sutartinai pripažino: policininkų gretos buvos išretintos pernelyg drastiškai.
Rinkėjai pažėrė netikėtumų
Bet ar ši paskutinė įtampa tarp policijos ir Th.May bent kiek rimčiau paveikė prie urnų atėjusių rinkėjų nuomonę? Mano kalbinti londoniečiai buvo susiskaldę.
„Ar man patinka ateiti į rinkimų apylinkę ir dar prie lauko durų pamatyti du uniformuotus policininkus ir du civiliniais drabužiais apsirengusius apsauginius? Žinoma, kad ne. Bet gyvename tokiomis dienomis, kai saugumo priemonių negali būti per daug. Aš balsuodama nekeisiu nuomonės – remiu Th.May.
Taip, ji pridarė klaidų per kampaniją. Ji pabijojo eiti į tiesioginius debatus su J.Corbynu, per daug smarkiai sumažino policininkų skaičių, apsiriko, kai pagrasino apmokestinti pensininkų namus, jei jie susirgtų demencija ar kita chroniška liga.
Tačiau net ir matydama visus Th.May trūkumus aš jai nematau alternatyvos. Negi kas rimtai gali pamanyti, kad J.Corbynas būtų geras premjeras? O Dieve tu mano, tik ne jis! Jis Didžiąją Britaniją kaipmat paverstų Didžiąja Venesuela“, – siaubo nuo „Lietuvos ryto“ neslėpė 58-erių Miriam Bletchley.
Tačiau jai prieštaravo 21-erių londonietis Ardas Sfarqa, studijuojantis istoriją Bristolio universitete. Jo nuomone, konfliktas tarp Th.May ir policijos – gana gera iliustracija, kaip socialines ir viešas išlaidas karpanti torių vyriausybė per šešerius metus nuskurdino britų darbininkų ir netgi vidurinę klases.
A.Sfraqa priklauso tai šešių šimtų tūkstančių naujųjų rinkėjų armijai, kuri užsiregistravo balsuoti tik šių metų gegužę. Didžioji dalis jų – jaunimas. Nereikia būti orakulu, kad nuspėtum, už ką jie balsavo.
„Mes, jaunoji karta, pramiegojome „Brexit“ referendumą. Skaudžiai pasimokėme.
Domiuosi politika, todėl nepatingėjau pasiskaityti visų trijų pagrindinių politinių partijų manifestus.
Radau skylių visuose. Bet leiboristai ir liberalai demokratai bent jau pasistengė išdėstyti, iš kur jie ims pinigų socialinėms, medicinos, švietimo išlaidoms.
Pavyzdžiui, leiboristai pažadėjo sukurti dešimt tūkstančių naujų darbo vietų policijoje ir parašė, kad lėšų ims iš didesnių mokesčių itin turtingiems. Leiboristai jaunimui panaikintų universitetinius mokesčius – man tai labai aktualu.
Sutaupyčiau per 20 tūkst. svarų (226,6 tūkst. eurų). Toriai savo manifeste surašė 80 pažadų, bet nė nepasistengė ekonomiškai pagrįsti, iš kur jie ims pinigų. Aš Th.May netikiu. Mano balsas – J.Corbynui ir leiboristams“, – sakė A.Sfarqa.
Pernykštis „Brexit“ referendumas šokiravo pačius britus ir pasaulį. Istorinis rezultatas radikaliai perbraižė politinį, geografinį, demografinį ir socialinį Jungtinės Karalystės žemėlapį.
Užvakar įvykę išankstiniai rinkimai darkart įrodė, kad šie tektoniniai lūžiai šalyje yra tokie gilūs ir daugiabriauniai, kad jų prognozuoti bemaž neįmanoma.
Senos politinės dogmos ir rinkėjų lojalumas vienai tradicinei partijai ar politinei krypčiai išgaravę visiems laikams.
Tad Jungtinė Karalystė per kančias privalo priprasti prie naujos realybės.
Prie galvos skausmą keliančio „Brexit“ dabar prisideda dar vienas nestabilumo šaltinis: vadinamasis „kabantis Parlamentas“.