„Brexit“ bokso mačą su Europos Sąjunga britai pradėjo silpnai

Lygiai prieš metus, 2016-ųjų birželio 23 dieną, Jungtinės Karalystės rinkėjai iki pamatų supurtė Senąjį žemyną.

Mažai kas tada Europoje tikėjosi, kad britų buldogas taip skaudžiai suleis dantis į pačią Bendrijos širdį.

Bet paneigdamas visas išankstines politologų, sociologų, ekonomistų bei kitų ekspertų prognozes ir net nustebindamas pats save, Anglijos elektoratas „Brexit“ referendume pateikė neabejotiną nuosprendį.

52 proc. aktyvių rinkėjų – 17,4 mln. piliečių – ištarė „sudie“ bendram Europos tautų klubui. Lemiamą žodį tarė būtent anglai, nes dauguma škotų ir šiaurės airių rėmė narystę Europos Sąjungoje, o velsiečiai skilo beveik perpus.

Praėjo metai. „Brexit“ plebiscito sukelta apie imperijos galybę suokianti nacionalistinė karštinė Anglijoje gerokai atslūgo.

Po lakių referendumo fantazijų apie naująją Jungtinės Karalystės vietą pasaulio žemėlapyje, kai tik ji išsipančios iš gniaužiančių kaulėtų ES giltinės rankų, pamažu sugrįžta šaltas realizmas.

Šalis šiuos pastaruosius metus klibinkščiavo politinių krizių, teroro išpuolių, valiutos nuvertėjimo ir nacionalinių traumų labirinte.

Naujausias, ir bene skaudžiausias, likimo smūgis buvo „Grenfell Tower“ tragedija. Milžiniškas gaisras, nusinešęs apie šimto londoniečių gyvybę, grasina tapti sunkiu simboliniu politiniu antkapiu septintus metus šalį valdančiai Konservatorių partijai ir jos vykdomai „diržų veržimosi“ ekonominei politikai.

Vis dar politiškai tebesmilkstantis daugiabučio sarkofagas ir naujas teroro aktas sostinės Finsberio Parko rajone šios savaitės pradžioje į šešėlį nustūmė pirmadienį Briuselyje įvykusį istorinį susitikimą – pirmąjį oficialių „Brexit“ Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos derybų raundą.

Kodėl prireikė beveik metų, kad prasidėtų šie oficialūs susitikimai dėl skyrybų?

27 ES valstybių monolitas ir jo įgaliotas vyriausiasis derybininkas prancūzas Michelis Barnier tvirtino, kad jis ir jo komanda jau seniausiai pasiruošę.

„Bet negaliu gi aš derėtis pats su savimi“, – be užuolankų priekaištaudamas Londonui birželio viduryje pareiškė 66 metų politikas ir diplomatas M.Barnier.

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May bei jos valdančioji Konservatorių partija nė nesiginčija, kad itin uždelsta derybų pradžia – Londono kaltė.

Premjerė dar praėjusių metų vėlų rudenį galėjo iššauti startiniu pistoletu: aktyvinti Europos Sąjungos sutarties 50-ąjį straipsnį dėl išstojimo.

Bet tuomet jos vyriausybė buvo visiškai nepasiruošusi rimčiausioms taikos meto deryboms Jungtinės Karalystės istorijoje daugiau nei per 70 metų.

Mėnesių mėnesiais iš premjerės lūpų liejosi aptakios frazės apie tai, kad „Brexit“ reiškia „Brexit“ ir kad ji sieksianti „nei kieto, nei minkšto, o raudono-balto-mėlyno „Brexit“ – užuomina į šalies nacionalinės vėliavos spalvas.

Tiktai šių metų kovo pabaigoje Th.May pagaliau aktyvino 50-ąjį straipsnį. Manyta, kad iš karto po tokio šūvio derybos pajudės iš mirties taško, nes laiko susitarimui pasiekti ne tiek jau daug – dvejų metų periodas, pasibaigsiantis 2019-ųjų kovą.

Bet konservatorių vadovė pasirinko kitokią strategiją. Ji iškart po Velykų paskelbė išankstinius rinkimus į Parlamentą.

Todėl bent dviem mėnesiams bet kokios derybos su Briuseliu vėl buvo nustumtos į šalį.

60-metė politikė patikėjo visuomenės apklausomis, kurios pavasarį jai ir jos partijai žadėjo akivaizdžią pergalę prieš vidaus prieštaravimų draskomą ir susiskaldžiusią Leiboristų partiją.

Į kompromisus neinančio kieto „Brexit“ šalininkė tikėjosi užsitikrinti apie 100 vietų daugumą Bendruomenių Rūmuose.

Bet po birželio 8-osios rinkimų tapo aišku, kokią milžinišką klaidą padarė Th.May.

Ji pati įsimušė efektingą įvartį: britų elektoratas ne tik nesuteikė jai naujo, stipresnio, mandato „Brexit“ deryboms, bet ir skėlė skaudų antausį.

Rinkėjai atėmė iš konservatorių parlamentinę daugumą.

Praradusi 22 parlamentarų kėdes Th.May liko prie suskilusios geldos: ji dabar vadovauja mažumos vyriausybei, kurios stabilumo garantas itin trapus.

Vestminsteryje torius remti pasižadėjo dešimt parlamentarų turinti itin konservatyvi, aborto ir LGBT idėjas atmetanti religinė Šiaurės Airijos anglikonų Demokratinė junionistų partija.

Nesėkmė rinkimuose vienu smūgiu pakirto Th.May politinį autoritetą. Buvę ir esami jos partijos nariai jau spėjo pavadinti politikę „vis dar vaikščiojančia mirusia moterimi“, „marionete, kurią tampys visi, kurie netingi“, ir „raiša premjere, kuri sėdės savo poste, bet nevaldys“.

Po tokio smūgio į paširdžius abejota, ar birželio 19 dieną Londono delegacija iš viso pasirodys Briuselyje, ar prašys darkart atidėti derybų pradžią.

Optimistai žemyninėje Europoje, tarp jų ir Vokietijos bei Prancūzijos vadovai, visai rimtai pasiūlė Londonui permąstyti savo strategiją. Naujasis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas netgi prasitarė, kad „durys lieka atviros“. Galbūt apetitas „Brexit“ jau dingo, laikas apsukti vežimą 180 laipsnių ir sugrįžti į ES glėbį?

Vis dėlto „Brexit“ ministras Davidas Davisas ir jo pagrindinių derybininkų komanda pirmadienio rytą atvyko į ES būstinę.

Maža to, D.Davisas jau savo pirmaisiais pareiškimais užgesino rusenusias viltis, kad oficiali Londono pozicija labai sušvelnėjo.

„Mūsų pozicija nesikeičia. Mes norime atgauti savo sienų kontrolę, mes paliksime vieningąją rinką ir Muitų sąjungą. Tuo pat metu norime gilaus ir specialaus bendradarbiavimo su ES“, – tvirtino D.Davisas.

Jis savo derybiniam oponentui, užkietėjusiam laipiojimo kalnais fanatikui M.Barnier padovanojo knygą apie Anapurnos viršukalnę su autoriaus Marcelio Ichaco autografu.

Mainais D.Davisas iš prancūzo irgi gavo alpinistinę dovanėlę – medinę lazdą iš Savojos regiono, M.Barnier gimtinės.

Užuomina gana aiški – klibinkščiuojančiai britų mažumos vyriausybei derybų maratono metu tikrai gali praversti lazda.

Derybų Briuselyje startui D.Davisas net pasitelkė legendinio konservatorių premjero sero Winstono Churchillio dvasią.

„Pesimistas regi sunkumus kiekviena proga. Tuo metu optimistas mato progą kiekvienoje sunkioje situacijoje“, – didį premjerą citavo euroskeptikas.

Šios savaitės derybos tarp Londono ir Briuselio tebuvo pirmoji žvalgybinė salvė. Buvo sutarta dėl tvarkaraščio: kas mėnesį abi komandos susitiks ir derėsis po savaitę. Kitas raundas numatytas liepos viduryje.

Tačiau, kalbant futbolo terminais, jau pirmosiomis įvadinio susitikimo minutėmis ES komanda įmušė svarbų įvartį į Jungtinės Karalystės vartus.

Londonas buvo priverstas sutikti su kertiniu Briuselio reikalavimu: pirmiausia bus deramasi tik dėl skyrybų. Ir tik po to, kai bus pasiekta rimta pažanga šioje srityje, ES pradės kalbą dėl prekybos santykių tarp dviejų pusių.

D.Davisas vos prieš kelias savaites tvirtai žadėjo, kad jis visą vasarą dalyvaus „diplomatiniame mūšyje“ dėl to, kad abu procesai prasidėtų tuo pat metu. Bet praleidęs tokį ankstyvą pirmąjį įvartį D.Davisas siūlė nepervertinti jo reikšmės.

„Dar nieko nesutarta, kol nesutarta dėl visko“, – ištarė jis savo mėgstamą frazę.

Vis dėlto Londone toks ryškus ir greitas pasidavimas ES reikalavimui buvo priimtas kaip aiškus signalas: stiprūs koziriai yra tikrai ne britų rankose.

„Bet kokiose derybose itin svarbu, kaip jas pradedi. Londonas turėjo savo pradinę nuostatą – derėtis dėl skyrybų ir dėl ateities tuo pat metu. Ta strategija jau pirmomis valandomis subyrėjo į šipulius“, – „Lietuvos rytui“ sakė buvęs Konservatorių partijos lyderio Williamo Hague’o specialusis patarėjas Nickas Woodas.

Pasak jo, D.Davisas gali dangstyti tai įvairiais buvusių premjerų aforizmais, bet esmė nesikeičia: „Mes matome tai, ką visi iki šiol teoriškai žinojome: 27 šalių bloko ir vienos Jungtinės Karalystės derybose raumenų kur kas daugiau turi pirmieji.“

Pirmosios derybų fazės kertinis akmuo bus Jungtinės Karalystės finansiniai įsipareigojimai Europos klubui.

Aršūs euroskeptikai konservatorių gretose tvirtina, kad britai Briuseliui neskolingi absoliučiai nieko. Maža to, pati ES turėtų atiduoti keliasdešimt milijardų eurų, kuriuos Londonas yra pervedęs į bendrą ES taupyklę.

O M.Barnier ir jo komanda emocijas siūlo nustumti į šalį ir ramiai pasižiūrėti į nuogus skaičius.

Jis pateikia labai konkrečią 86,4 mlrd. eurų sumą, kuri apima visus Jungtinės Karalystės įsipareigojimus Bendrijai iki 2020 metų.

Vyriausiasis derybininkas pripažįsta, kad Londonas yra nemažas viso ES nekilnojamojo ir kitokio turto dalininkas. Jį atiduodamas Briuseliui Londonas šitaip galėtų išsiderėti dėl rimtos nuolaidos. Tad galutinė sąskaita galėtų aptirpti iki 40–50 mlrd. eurų.

Abiejų pusių derybininkai pripažįsta, kad jau liepos mėnesio susitikimuose pagrindiniu klausimu taps ne tie milijardai, o realių piliečių teisių ir garantijų problema.

Jau metus šiuos žmones kankina netikrumas ir nežinia. Tokia situacija ilgiau trukti negali: kuo greičiau ji bus išspręsta, tuo geriau. Dėl to nesiginčija nė viena pusė.

„Aš esu įsitikinęs, kad Th.May ir D.Davisas netgi nelauks liepos vidurio. Kaip geros valios ženklą mūsų vyriausybė artimiausiu metu turėtų paskelbti išsamią nuostatą, kurios esmė bus aiški ir nedviprasmiška – visiems ES piliečiams, jau gyvenantiems mūsų šalyje, bus automatiškai garantuojamos tos pačios teisės ir privilegijos, kurias turi britų piliečiai“, – „Lietuvos rytui“ sakė euroskeptikų veteranas, parlamentaras Williamas Cashas.

Žinoma, kaip teigia konservatorius, galima ginčytis dėl kai kurių smulkmenų, pavyzdžiui, ar ta garantija galios visiems, kurie atvyks iki 2019-ųjų kovo? O gal ši data turi būti kita?

„Tačiau esmė nesikeičia – 3,2 mln. europiečių neturi dėl ko nerimauti. Jie čia dirba ir gyvena, jie čia moka mokesčius ir kartu kuria mūsų valstybės ateitį. Apie jokią jų diskriminaciją negali būti ir kalbos“, – nukirto W.Cashas.

O ką apie pagaliau prasidėjusias derybas su Briuseliu mąsto paprasti britai?

Rytų Londone, mažame saulėtame skverelyje, mano užkalbinti per pietų pertrauką sumuštinius kramsnojantys londoniečiai itin dideliu entuziazmu nedegė.

„Pirmasis raundas – tiktai pati pradžia. Kol kas abi pusės tik tyrinėja viena kitą. Palaukime, kol prasidės tikras mūšis.

Aš nenoriu, kad mūsų milijardai būtų atiduoti į bedugnę Briuselio biurokratinę skylę. Mes jiems nieko neskolingi“, – sakė 49 metų statybų vadybininkas Colinas Ledwithas, praėjusių metų referendume pasisakęs už „Brexit“.

O 35 metų pardavimo vadybininkas Matthew Doddas „Lietuvos rytui“ teigė pasigedęs papildomai ligoninėms skiriamų 350 mln. svarų per savaitę, kuriais pasitraukimo iš ES vėliavnešiai britus viliojo prieš balsavimą.