Prieš perduodant Nepriklausomybės Aktą Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei A.Viets pasikvietė lrytas.lt aptarti šio istorinio žingsnio reikšmės, dvišalių santykių ir tolesnės abiejų šalių ateities.
Ambasadorė taip pat kalbėjo apie vokiečių karius Lietuvoje, santykius su Rusija, investicijas į Lietuvą, imigracijos iššūkius, kraštutinės dešinės iškilimą bei užsitęsusias koalicijos derybas Vokietijoje.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis pernai kovą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve rado Vasario 16-osios Akto originalą. Jis Lietuvai paskolinamas ilgiausiai penkeriems metams.
Trečiadienį Aktas oficialiai bus perduodamas per ceremoniją prezidentūroje. Visuomenei jis bus pristatytas nuo sausio 21-osios.
„Akto radimas buvo laiminga diena ne tik Lietuvai, bet ir Vokietijai. Tai šimtmečio atradimas. Mūsų tautų istorija turėjo daug pakilimų ir nuosmukių, todėl visiems buvo didelė garbė rasti šį dokumentą. Ypač žinant, ką jis reiškia Lietuvai“, – tvirtino 64 metų ambasadorė A.Viets.
Ambasadorė pabrėžė, kad Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ L.Mažylio atradimas ir Lietuvos džiaugsminga reakcija buvo perteikta antraštėje: „Visa tauta eina iš proto.“
A.Viets pasakojo, kad tai vienintelė žinoma originali Akto kopija, ji prieš šimtą metų buvo nusiųsta Vokietijos vyriausybei, todėl dokumentas ir rastas Berlyne.
Ambasadorė taip pat pabrėžė, kad Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimas – puiki proga atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį, pritraukti daugiau turizmo ir investicijų.
– Kokį poveikį Vokietijos ir Lietuvos santykiams turėjo Nepriklausomybės Akto radimas? – lrytas.lt paklausė Vokietijos ambasadorės Lietuvoje A.Viets.
– Jūsų ir mūsų Užsienio reikalų ministerijų komandos be atokvėpio dirbo, kad Aktas būtų atvežtas į Lietuvą prieš minint nepriklausomybės šimtmetį.
Pernai spalį abu užsienio reikalų ministrai pasirašė susitarimą, pagal kurį Aktas Lietuvai paskolinamas penkeriems metams, kad būtų eksponuojamas.
– Ar bus galimybė šiuos penkerius metus pratęsti?
– Dokumento panaudos sutartis numato maksimalų penkerių metų dokumento buvimo Lietuvoje laikotarpį. Vokietijos archyvų įstatymai yra labai griežti, todėl daug žmonių turėjo darbuotis, kad būtų pasiektas susitarimas.
Galiausiai nuspręsta Aktą atvežti į Lietuvą, kur jis bus rodomas kaip ne tik draugystės, bet ir kaip mūsų bendros istorijos simbolis.
– Kaip Vokietijos kariai jaučiasi Lietuvoje?
– Jie džiaugiasi, kad buvo taip šiltai priimti. Atsižvelgiant į dvišalių santykių sunkumus per pastaruosius šimtą metų ir abu pasaulinius karus, nuostabu, kad lietuviai labai palaiko vokiečių karių dislokavimą. To mes nelaikėme iš anksto aiškiu, savaime suprantamu dalyku.
Tai ženklas, kad tarp mūsų šalių vyrauja draugystė, ir jis rodo, jog santykiai su Vokietija visomis prasmėmis normalizavosi.
– Ar yra sričių, kuriose santykiams tarp Vokietijos ir Lietuvos dar yra vietos tobulėti?
– Matome, kad daugėja investicijų. Manau, yra galimybė į Lietuvą pritraukti jų daugiau. Aišku, su sąlyga, kad įmonės ras pakankamai darbo jėgos.
– Be darbo jėgos didinimo, kokių dar yra būdų pritraukti investicijų iš Vokietijos?
– Neseniai į Kauną investavo dvi didelės automobilių komponentų gamybos įmonės: „Continental“ ir „Hella“. Įmonė „Hella“ pradėjo statyti gamyklą jau 2017 metų spalį, o „Continental“ numato statybų pradžią 2018 metų vasarą.
– Aptarkime saugumo klausimus. Esame labai dėkingi, kad Vokietija atsiuntė karių į Lietuvą. Kaip Vokietija vertina santykių su Rusija ateitį?
– Jūs žinote mūsų bendrą poziciją dėl Rusijos: Krymo pusiasalio aneksija buvo nusižengimas tarptautiniams įstatymams. Vykdoma esminė politika, susijusi su progresu įgyvendinant Minsko susitarimą.
Kita vertus, manome, kad dialogas svarbus, be to, yra ilga santykių tarp Vokietijos ir Rusijos istorija. Izoliacija galų gale prie nieko nepriveda.
Tarp šių dviejų skirtingų požiūrių privalome rasti naują kryptį. Sunku pasakyti, kuria linkme Vokietija judės. Kaip žinote, rugsėjį Vokietijoje vyko federaliniai rinkimai, o viena iš svarbiausių temų, dėl kurių ginčytasi, buvo Rusija.
Kai turėsime naują vyriausybę, ji nutars dėl gairių Rusijos politikos atžvilgiu. Iki tol per anksti svarstyti, kas nutiks.
– Kaip rutuliojasi koalicijos derybos? Paskutinės girdėtos žinios: socialdemokratai parodė norą bendradarbiauti su krikščioniais demokratais.
– Socialdemokratai parodė ne vien tik norą: jie pasirašė susitarimą ir sutarė dėl visų karštų klausimų. Susitarimas reiškia, kad socialdemokratai dabar pasiryžę pradėti derybas dėl koalicijos.
Kanclerė Angela Merkel nori derybas užbaigti iki vasario vidurio, nes šis procesas jau užsitęsė. Tačiau yra dar viena kliūtis, kurią reikia įveikti prieš oficialiai pradedant koalicijos derybas, – kad jos būtų pradėtos, turi sutarti visi Socialdemokratų partijos nariai.
Yra daug pasipriešinimo. Šį savaitgalį Saksonijos-Anhalto – vienos iš 16 Vokietijos federalinių žemių – socialdemokratų kongresas atmetė pasiūlymą. Manau, visi viliamės, kad socialdemokratų lyderis Martinas Schulzas sausio 21-ąją gaus pagrindinių partijos kongresų palaikymą.
– Jei palaikymo nebus, koalicijos derybos nejudės į priekį?
– Teisingai. Manau, tokiu atveju liktų tik dvi galimybės, nes kitų galimybių nebėra, mat Jamaikos koalicija (potenciali krikščionių demokratų koalicija su žaliaisiais ir Laisvųjų demokratų partija. – Red.) buvo nesėkmė.
Viena galimybė yra mažumos vyriausybė, tačiau kanclerė A.Merkel jau pareiškė, kad tai vertina neigiamai. Antra galimybė – nauji rinkimai, bet niekas jų nenori.
Nauji rinkimai neduotų labai skirtingų rezultatų, be to, yra pavojus, kad jie padėtų sustiprėti kairiesiems ir dešiniesiems.
– Kokio dydžio problema yra kraštutinės dešinės iškilimas Vokietijoje? Kiek populiari yra partija „Alternatyva Vokietijai“ (AV)?
– AV pelnė 12,6 proc. balsų rinkimuose, tačiau, kaip rodo viešosios apklausos, partijos populiarumas sumažėjo. Vis dėlto AV išrinkta demokratiškai, jos nariai sėdi parlamente.
O tai pakeis diskusijas parlamente. Matysime, kaip plėtosis darbas parlamente. Krikščionys demokratai ir socialdemokratai nacionaliniu lygiu jokiu būdu nesvarsto galimybės kurti koalicijos nei su AV, nei su kairiaisiais.
– Ar AV populiarumas rodo, kad Vokietijoje yra tam tikrų problemų, į kurias būtina atsižvelgti?
– Be abejonės. Daugybė tyrimų parodė, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl išaugo dešiniųjų partijų populiarumas, yra didžiulis į Vokietiją atvykusių imigrantų srautas. 2015 metais priėmėme daugiau nei 1 mln. imigrantų.
Dabar imigracija kontroliuojama dėl daugybės procesų, kurie vyksta tiek Vokietijos, tiek ES lygmeniu. Tačiau vokiečiams tikras iššūkis – integruoti tiek daug žmonių per tokį trumpą laiko tarpą.
Našta dažniausiai krinta ant bendruomenių, savivaldybių, pavienių asmenų ir mokyklų pečių. Tai didelė našta, o užduotis dar ne iki galo įveikta. Bendruomenėms reikia daugiau lėšų mokykloms statyti ir pabėgėliams šviesti. Šis klausimas labai aktyviai diskutuojamas Vokietijoje.
– Kokių patarimų dėl pabėgėlių integravimo Vokietija turėtų Lietuvai?
– Manau, atsižvelgus į priimamų pabėgėlių skaičius, mūsų šalys yra visiškai skirtingose skalės pusėse. Vokietijos patirtis su pabėgėliais, žinoma, nebuvo 100 proc. teigiama. Tačiau, kaip pasakė kanclerė A.Merkel: „Jie jau čia.“
Viena problema – kad tiek daug pabėgėlių atvyko per tokį trumpą laiką, o dauguma jų neturi jokio išsilavinimo. Kita problema, kuri sunkina situaciją, yra kalbos įgūdžių trūkumas.
Visai kitokia situacija, pavyzdžiui, Kanadoje. Ten imigrantų skaičius apribojamas, o jie patys atvyksta su prancūzų arba anglų kalbos įgūdžiais. Prieš vaikus priimant į mokyklą jie turi tobulinti savo kalbą. Todėl eidami į mokyklą jie jau gali bendrauti su kitais.
Tačiau į Vokietiją pabėgėliai atvyko nepasiruošę, o mokyklos nebuvo pasiruošusios priimti juos: trūko mokytojų, patalpų.
Įsivaizduokite, yra mokyklų Berlyne ir net tokiose mažose vietose kaip Tiubingenas, Badeno-Viurtembergo žemėje, kur pirmoje klasėje 70 proc. mokinių – migrantų vaikai.
Lietuvoje imigrantų skaičiai maži. Mes visi dėkingi Lietuvai, kad ji nutarė priimti pabėgėlių, nes taip parodė solidarumą.
Vis dėlto Lietuvoje po truputį mažėja gyventojų ir gali prireikti imigrantų. Nepriimdama darbuotojų iš užsienio Lietuva ilguoju laikotarpiu gali prarasti konkurencingumą.
– Manau, daugybė lietuvių baiminasi, kad valdoma imigracija gali virsti nevaldoma.
– Mano manymu, to Lietuvoje nebus, nes imigrantams čia esantys socialiniai standartai šiek tiek mažiau patrauklūs nei kitur. Be to, lietuvių kalba sunki, ypač turint omenyje, kad Lietuvoje nėra jau egzistuojančių pabėgėlių bendruomenių, kurios galėtų paremti naujakurius.
Dideli būriai imigrantų į Lietuvą neplūs. Ypač kai tiek daug žmonių skundžiasi dėl Lietuvos oro, nors jis maždaug toks pats kaip Vokietijoje. Turiu pasakyti – ši žiema kol kas buvo labai švelni.
Vokietijos koalicijos derybose kasmet priimamų imigrantų skaičius yra labai svarbi tema. Ypač turint omenyje, kad krikščionių demokratų sąjungininkai iš Bavarijos – Krikščionių socialinė sąjunga jau senokai svarsto nustatyti ribą, kiek kasmet galima priimti imigrantų.
Anot jų, būtina apginti vietinius gyventojus, atsižvelgti į jų interesus: sistema gali žlugti, jei imigrantų bus priimta per daug. Visos kitos partijos griežtai atsisakė kalbėti apie maksimalų priimamų imigrantų skaičių.
Vokiečiai visus metus kalbėjo apie idėją kasmet įsileisti iki 220 tūkst. imigrantų. Dabar derybose tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų kalbama apie ribą tarp 180 tūkst. ir 220 tūkst. imigrantų.
Tačiau tokia idėja netenkina visų partijų narių, nes pasak jų, jei vyksta humanitarinė katastrofa ir dėl to atsiranda pabėgėlių, negalima svarstyti galimybės nesuteikti prieglobsčio tiems, kuriems jo reikia. Vis dėlto būtina taip pat atsižvelgti į egzistuojančias galimybes juos priimti ir integruoti.
Imigrantų reikia, kad būtų atsvertas Vokietijos populiacijos mažėjimas. Nors gimstamumo rodikliai šiek tiek pakilo, vien to neužtenka, kad būtų atsvertas kasmetinis populiacijos mažėjimas.
Politikai labiausiai nuogąstauja, kad iki 2030 metų 9 mln. darbo vietų turės užpildyti imigrantai. Tačiau ar pavyks priimti tiek imigrantų – sunku pasakyti, nes juos reikia integruoti, suformuoti įgūdžius, apšviesti, kad tiktų įmonėms. O tai kur kas sunkiau, nei visi manė.
– Kokios jūsų viltys dėl Vokietijos ir Lietuvos santykių ateityje?
– Trečiadienį prezidentūroje vyks ceremonija, per kurią perduosime Vasario 16-osios nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo – tai bus jūsų šimtmečio švenčių pradžia. Labai to laukiu.
O oficiali švenčių pradžia bus vasario 16-ąją, kai jūsų prezidentės D.Grybauskaitės kvietimu atvyks Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris. D.Grybauskaitė taip pat pakvietė kitų draugiškų tautų atstovus ir valstybės vadovus.
Turėsime ir daug kitų puikių renginių, pavyzdžiui, liepos 6-ąją, kai bus atidaroma nuostabi paroda, kurią nuo 2015 metų rengia Vokietija ir Lietuva. Taip nekantrauju ją pamatyti, kad net neimsiu tada atostogų, mat labai noriu dalyvauti jos atidaryme.
Valdovų rūmuose, Vilniuje, bus pristatyti valstybinės kolekcijos lobiai iš Drezdeno pilies. Paroda „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai. Rūmų kultūra ir rūmų menas Augusto II ir Augusto III valdymo metais“ bus apie Augustą Stiprųjį ir Vokietijos ir Lietuvos santykius XVII a. Tai nuostabus renginys, nes šie lobiai niekados anksčiau nebuvo išvežti į užsienį ir ateityje niekados nebebus vėl išvežti.
