Tarp žuvusiųjų - paskutinis Lenkijos premjeras tremtyje; buvusi
laivų statyklos darbuotoja, kurios atleidimas iš darbo išprovokavo
profesinės sąjungos protestus, galiausiai nulėmusius Lenkijos
komunistinio režimo griūtį; taip pat centrinio banko vadovas,
padėjęs išlaikyti šalies stabilumą tuo metu, kai kitas Europos
Sąjungos (ES) šalis apėmė recesija.
Po 96 gyvybes nusinešusios katastrofos savo aukščiausių vadų
taip pat neteko Lenkijos kariuomenė.
Dėl nesuvokiamo likimo vingio Lenkijos prezidentas ir kiti
vyriausybinės delegacijos nariai žuvo netoli Katynės miško,
kuriame palaidoti tūkstančiai lenkų karininkų, prieš 70 metų
sušaudytų Sovietų Sąjungos NKVD pagal diktatoriaus Josifo Stalino
įsakymą.
Tos žudynės turėjo sunaikinti Lenkijos elitą, kai Sovietų
Sąjunga 1939 metų rugsėjį užgrobė rytines Lenkijos teritorijas
pagal slaptą susitarimą su nacistine Vokietija.
„Tai labai panašu į Katynę, kur mums buvo nukirsta galva“, -
sakė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walesa,
kalbėdamas apie pastarąją katastrofą.
Kartu su prezidentu L.Kaczynskiu per incidentą, kuris įvyko
netoli vakarinio Rusijos miesto Smolensko, žuvo jo žmona Maria
Kaczynska, kai kurie artimiausi padėjėjai,
įstatymų leidėjai, kariuomenės vadai, aukšti dvasininkai,
istorinės asmenybės, prezidento lėktuvo įgula, taip pat 1940
metais Katynėje ir kitur Rusijoje bei Ukrainoje sušaudytų lenkų
artimieji.
Jie visi vyko į Katynės memorialą, kur turėjo vykti tų
žudynių 70-ųjų metinių atminimo ceremonija.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje Sovietų Sąjungos represinės
struktūros Katynėje ir kitose Rusijos bei Ukrainos vietose išžudė
apie 22 tūkst. Lenkijos kariškių ir intelektualų. Ši strategija
turėjo padėti parklupdyti ir kontroliuoti šalį, kurios rytines
teritorijas pagal Molotovo ir Ribentropo paktą Maskva užgrobė 1939
metais.
Tarp žuvusių šeštadienį buvo paskutinis Londone veikusios
Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovas - 90 metų Ryszardas
Kaczorowskis. Vyriausybė tremtyje, kuri buvo
suformuota, kai Lenkiją okupavo naciai.
Jos nariai kelis dešimtmečius skelbė esantys vieninteliai
teisėti savo šalies lyderiai, kai Lenkijoje po karo įsigalėjo
komunistinis režimas. Tokia padėtis baigėsi 1990 metais, kai
L.Walesa tapo pirmuoju po karo demokratiškai išrinktu prezidentu.
Katastrofa Rusijoje taip pat nusinešė Lenkijos demokratinio
judėjimo „Solidarumas“ garsios veikėjos 80-metės Annos
Walentynowicz gyvybę. 1980 metų rugsėjį
A.Walentynowicz, kuri tuo metu dirbo kranininke Lenino laivų
statykloje Gdanske, buvo atleista iš darbo dėl disidentinės
veiklos. Tas žingsnis išprovokavo streikus, kurie išplito į kitas
Lenkijos gamyklas ir paskatino susikurti „Solidarumą“, po devynerių
metų nulėmusi komunistinio režimo žlugimą.
Lenkija taip pat neteko vieno iš savo ekonominio stabilumo,
atlaikiusio pastarąją pasaulinę ekonomikos krizę, architektų - 46
metų Nacionalinio banko vadovo Slawomiro Skrzypeko, kuris glaudžiai bendradarbiavo su L.Kaczynskiu.
S.Skrzypeko paskyrimas vadovauti Lenkijos centriniam bankui 2007
metais buvo plačiai kritikuojamas: buvo tvirtinama, kad jis turi per
mažai patirties ir kad tą postą gavo tik dėl L.Kaczynskio
protekcijos. Tačiau šio finansininko sprendimai siekiant išlaikyti
zloto vertę ir užtikrinti centrinio banko saugumą, padėjo Lenkijai
tapti vienintele ES šalimi, kuri pernai išvengė pasaulinės
recesijos.
„Tai buvo viena iš tikrai nuostabių karjerų pastarojo meto
Lenkijoje, - sakė politikos apžvalgininkas Rafalas Chwedorukas iš Varšuvos universiteto. - Dėl jo paskyrimo
į įvairius postus buvo karštai diskutuojama, tačiau jis liko
nugalėtoju. Netgi jo kritikai sako, kad jam vadovaujant bankas gerai
atliko savo vaidmenį“.
Per katastrofą prie Smolensko taip pat žuvo keli aukščiausio
rango kariškiai, tarp jų Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo
vadas 58 metų generolas Franciszekas Gagoras;
karo laivyno vadas 51 metų kontradmirolas Andrzejus Karweta; 47 metų oro pajėgų vadas generolas Andrzejus
Blasikas; 49 metų sausumos pajėgų vadas
divizijos generolas Tadeuszas Bukas.
Tarp žuvusiųjų yra ir 69 metų piliečių teisių ombudsmenas
Januszas Kochanowskis, kurio vardas
praėjusią žiemą dažnai skambėdavo per Lenkijos naujienų
pranešimus. Jis griežtai kritikavo vyriausybės sprendimą
neaprūpinti šalies gyventojų vakcina nuo pandeminio gripo,
vadindamas jį esminių žmogaus teisių pažeidimu.
Dar vienas svarbus žuvęs veikėjas - 49 metų istorikas Januszas
Kurtyka, vadovavęs Lenkijos valstybiniam Tautos
atminties institutui, kontroliuojančiam nacių ir komunistinio
režimo laikų archyvines bylas.
Kai kurios iš tų bylų, įrodančių įtakingų visuomenės
veikėjų bendradarbiavimą su komunistų slaptosiomis tarnybomis,
buvo panaudotos kaip koziris pastarųjų metų politinėse kovose.
J.Kurtykos sprendimai, nulėmę dalies opios informacijos
paviešinimą, buvo vertinami prieštaringai.
Tačiau „Kochanowskis ir Kurtyka buvo mokslo vyrai, o jų žūtis
yra didelė netektis intelektualiniam gyvenimui“, pabrėžė
R.Chwedorukas.
„Netekome dalies elito: profesionalių politikų, intelektualų,
mokslininkų. Tai neišmatuojama“, - pridūrė apžvalgininkas.
Kartu su prezidentu skrido kai kurie artimiausi L.Kaczynskio
patarėjai, įgiję išsilavinimą užsienyje. Tarp jų - 44 metų
Wladyslawas Stasiakas, prezidento
kanceliarijos vadovas; 46 metų Aleksanderas Szczygla - Nacionalinio saugumo biuro vadovas; patarėjai: 44 metų
Mariuszas Handzlikas ir 42 metų Pawelas
Wypychas. Jie visi pelnė L.Kaczynskio
pasitikėjimą įvairiais jo politinės karjeros etapais.
Lenkija taip pat neteko savo populiarios pirmosios ponios - 66
metų Marios Kaczynskos. Ši subtilių manierų ekonomistė ir
vertėja atsisakė savo karjeros, kad padėtų vyrui, taip pat
daugelį metų buvo atsidėjusi labdarai.
Pastaroji tragedija taip pat sukrėtė lenkų išeivių
bendruomenę Čikagoje, kuri neteko skulptoriaus Wojciecho Seweryno. Šis 70 metų menininkas sukūrė memorialą
Katynės žudynių aukoms, įrengtą Šv.Adalberto kapinėse Ilinojaus
mieste Nailse.
W.Sewerynas į Rusiją skrido, ketindamas pagerbti savo tėvą,
nužudytą Katynėje prieš 70 metų.
Smolensko regionas, kuriame yra liūdnai pagarsėjęs Katynės
miškas, lenkų ir rusų konfliktų arena buvo tapęs daug metų
prieš 1940-uosius.
Rusijos vakaruose esantis Smolenskas daugelį šimtmečių buvo
rusų ir užsienio armijų kovos laukas.
1812 metais tame regione vyko didelis mūšis tarp carinės
Rusijos ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiosios armijos,
kuriai taip pat priklausė dešimtys tūkstančių Lenkijos karių.
Tą mūšį rusų literatūros klasikas Levas Tolstojus pavaizdavo
savo epiniame romane „Karas ir taika“.
1609-1611 metais Smolenską buvo apgulusi Lenkijos ir Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės karių 20 tūkst. karių armija,
vadovaujama Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos.