Štai toks yra gyvenimas su radiacija, praėjus metams po to, kai cunamis smogė branduolinei jėgainei, o ši į apylinkes paleido savo nuodingą miglą. 60 kilometrų nuo avarijos vietos gyvenanti moteris taip prislėgta ir susirūpinusi, kad daugiau negali tylėti.
„Vyriausybės atstovas kartoja, kad nėra jokio tiesioginio poveikio sveikatai, - sako 48 metų vaikų lopšelio darbuotoja. - Jis nekalba apie tai, kas bus po 10 ar 20 metų. Jis turbūt mano, kad Fukušimos žmonės yra kvailiai. Čia gyventi nėra gerai“.
Yoshiko Ota geria medžiagų apykaitą skatinančias piliules, tikėdamasi greičiau pašalinti radiaciją iš savo kūno. Daržoves perka tik nevietines. Ji per mėnesį išleidžia apie 10 tūkst. jenų (330 litų) vandeniui buteliuose, kad nereikėtų naudoti to, kuris bėga iš čiaupo. Moteris netgi atsisiųsdino tokią mašiną, kuri išgliaudo jos šeimos ryžius.
Fukušimiečiai – tarsi bandomieji triušiai
Ne kiekvienas imasi tokių priemonių, kaip Yoshiko Ota, bet nerimas yra apėmęs visus Fukušimos gyventojus. Kai kurie jų išsikraustė. Visi likusieji žino, kad gyvena su nematomu priešu.
Radiacija vis dar teka iš šiuo metu uždarytos Fukušimos I (Dai-ichi) branduolinės jėgainės. Žinoma, tėkmė nepalyginamai silpnesnė, negu buvo pirmosiomis savaitėmis po kovo 11-osios žemės drebėjimo ir cunamio. Radiacijos kiekis Fukušimoje nėra mirtinas, bet ateityje gali pasirodyti vėžio ar kitos sunkios ligos pavidalu.
Netikrumas gimdo baimę. Kai kurie ekspertai teigia, kad už 20 kilometrų evakuacinės zonos rizika būti paveiktam radiacijos yra palyginti maža. Jie pataria žmonėms saugotis taip: riboti vietoje išauginto maisto vartojimą, neužsibūti radioaktyvesnėse vietose – prie nutekamųjų vamzdžių ar po medžių lapija, reguliariai išvažiuoti pagyventi toliau nuo Fukušimos.
Galbūt suaugusieji ir gali būti ramūs dėl radiacijos poveikio jiems patiems, bet kaip jų vaikai? Juk jiems rizika yra kur kas didesnė. Blogiausia, kad niekas negali pasakyti, koks radiacijos kiekis yra saugus mažiesiems japonams.
Tikrai aškus tik vienas dalykas: Fukušima taps pavyzdiniu atveju, kokias ilgalaikes pasekmes gali sukelti palyginti nedidelės, bet nuolatinės radiacijos dozės, gaunamos ilgą laiką.
Jaučiasi mulkinami valdžios
Fukušimos mieste gyvena daugiau kaip 280 tūkstančių žmonių. Dar reikia įskaičiuoti 100 tūkstančių, gyvenančių miesteliuose aplink Fukušimą. Taip pat daugelį tų, kurie evakuavosi iš šiuo metu draudžiamos teritorijos 20 km sipnduliu aplink avariją patyrusią jėgainę.
„Žmonės yra mirtinai išsigandę. Jie prašo: „Pasakykite mums, tai – gerai ar blogai?“ Mes jiems negalime atsakyti. Gyvenimas yra pavojingas“ - situaciją apibūdina Wolfgangas Weissas, JT mokslinio komiteto, studijuojančio radiacijos poveikį Fukušimoje, pirmininkas.
Japonijos valdžia piešia optimistiškiausius ateities scenarijus, bet jie nepadeda.
Žmonės pastaruoju metu į savo politikus žiūri labai skeptiškai. Taip nutiko po to, kai toks Shunichi Yamashita, Vyriausybės paskirtas Fukušimos prefektūros patarėju sveikatos klausimais, keletą kartų pakartojo, kad 100 milisivertų radiacijos per metus yra saugi dozė.
Anot mokslinių studijų, gaunant 100 ar daugiau milisivertų per metus išauga rizika susirgti vėžiu. Ekspertų teigimu, esant mažesnėms dozėms, statistiškai susieti radiacijos ir susirgimų vėžiu neįmanoma. Tačiau niekas negali pasakyti, kad 90 milisivertų radiacijos per metus yra saugu.
Fukušimoje ir jos apylinkėse (ne 20 kilometrų evakuacinėje zonoje) metinis radiacijos kiekis siekia 20 milisivertų, o kai kur – ir 50. Prieš katastrofą Japonijos gyventojai per metus gaudavo maždaug 1 milisivertą natūralios radiacijos. Palyginimui, Jungtinėse Valstijose vidutinis metinis radioaktyvumas – 3 milisivertai.
Ši polemika Shunichi Yamashitai pelnė pravardę - „Ponas 100 milisivertų“.
Pernai pavasarį, protestuodamas dėl to, ką kalbėjo Fukušimos patarėjas sveikatos klausimais, iš Vyriausybės patarėjo pareigų atsistatydino Toshiso Kosako. Tokijo universiteto profesorius, pranešdamas apie savo pasitraukimą ir jo priežastį, net apsiverkė.
Fukušimietis Kouta Miyazaki yra vienas tų, kurie prarado pasitikėjimą valdžia.
„Visi Vyriausybės pareigūnai turėtų atvažiuoti į Fukušimą ir čia pagyventi kelerius metus. Ir šeimas atsivežti. Jie visi gyvena ten, kur saugu. O mums sako, kad galime ramiai švitintis ir griūti negyvi“, - sako jis.
40 metų Kouta Miyazaki turėjo uždaryti savo verslą. Kadaise jis interneto pagalba pardavinėjo Fukušimoje užaugintus persikus. Vyras abejoja, kad kas nors juos dabar pirktų. Jis planuoja išvažiuoti kartu su savo 15 metų sūnumi. Kurį laiką jam ir jo žmonai teks pagyventi atskirai, nes moteris dirba advokate Fukušimoje.
Labiausiai gąsdina nežinia
Radiacijos grėsmės pavidalas bėgant laikui keitėsi.
Iš pradžių didžiausias pavojus kilo dėl didelio radiacijos nuotėkio.
Šiomis dienomis pavojingiausias yra užteršto maisto ir vandens vartojimas, radioaktyvių dalelių nurijimas. Radioaktyvios medžiagos kaupiasi lietvamzdžiuose, kur suteka kritulių vanduo ir medžių bei krūmų lajose, kurios sugeria radiaciją.
Rizika nuolat didėja. Mat radiacija į žmogaus kūną patenka per įvairias jo veiklas – tiek kasdien valgant užkrėstą maistą, tiek ilgiau pabuvus vietoje, kur radiacijos kiekis padidėjęs.
Aplinkinėse ligoninėse tūkstančiai žmonių yra užsirašę į eiles, kad galėtų pasitikrinti viso savo kūno radiaciją, kuri matuojama specialia aparatūra. Pietryčių Fukušimoje esančioje „Minami Soma“ ligoninėje patikrintas vienas vaikas, kurio organizme buvo aptikti 2,653 bekerelio radioaktyvaus cezio.
Tarptautinės radiologinės saugos komisijos pareigūnas Jacquesas Lochard, konsultuojantis Fukušimoje, sako, kad šis vaikas galėjo gauti nuo 0,3 iki 8 milisiverų radiacijos per metus, priklausomai nuo to, kaip ta ji į jo kūną pateko.
Tai – didelis skaičius. Bet ar tai pavojinga? Didžioji dauguma Fukušimos gyventojų žino, kad jų kūnai yra užkrėsti. O ką reiškia tie skaičiai, niekas jiems neatsako.
Ekologijos ir branduolinės energetikos ekspertas Kunihiko Takeda - vienas iš nedaugelio, kurie nesistengia nuo tautiečių slėpti radiacijos pavojų. Jis sako, kad žmonės mažiau bijo, kai jiems yra paaiškinamos grėsmės.
„Tuomet jie išlaisvinami iš nežinios. Jie tada žino, ką daryti ir gali patys priimti sprendimus“, - sako Kunihiko Takeda, kuris savo tinklaraštyje yra išdėstęs instrukcijas, kaip tėvai gali apsaugoti savo vaikus nuo radiacijos.
Pavyzdžiui, viena pagyvenusi fukušimietė skundėsi, kad jos vaikai pabūgo iš Tokijo atsivežti pasisvečiuoti anūkus. Pasak specialistų, viskas, ką tėvai turėjo padaryti, tai atsivežti savo maistą ir neleisti vaikų į lauką.
Susirgimų laukiama po 2 metų
Po 1986 metais įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos daugiau kaip 6000 žmonių susirgo skydliaukės vėžiu. Jis buvo aiškiai susietas su po katastrofos į jų organizmus patekusiu radioaktyviu jodu.
W. Weisso komiteto atliktas tyrimas parodė, kad per Fukušimos avariją į aplinką pateko mažiau radioaktyvaus jodo, nei Černobylyje. Nepaisant to, tėvai yra susirūpinę, nes po Černobylio katastrofos susirgimai vėžiu prasidėjo tik praėjus porai metų.
„Niekas negali pasakyti, kad jau viskas baigta. Aš tą pasakyčiau paskutinis“, - W. Weissas negalėjo nuraminti Fukušimos gyventojų.