Žuvys užsiteršė, įplaukusios į Japonijos vandenis, o tada nuplaukė į kitą tolimą vandenyno krantą.
Mokslininkai pabrėžia, kad šias žuvis valgyti vis vien yra visiškai saugu.
Bet, pasak jų, šis atvejis iliustruoja, kaip migruojančių gyvūnų rūšys gali pernešti užterštumą didžiuliais atstumais.
„Tai pamoka mums, kaip gali būti susijusios ekosistemos, net jeigu jas skiria tūkstančiai kilometrų“, - sakė jūrinių mokslų profesorius iš Niujorko Nicholasas Fisheris.
Jis kartu su kolegomis ištyrė 15 paprastųjų tunų (Thunnus orientalis), sugautų 2011 m. rugpjūtį vandenyse prie Dan Diego, raumenų audinius, praėjus keletui mėnesių po nelaimės Fukušimos Dajiči atominėje elektrinėje.
Žuvyse rastas padidėjęs radioaktyvaus cezio izotopų 134 ir 137 lygis.
Cezio 137 jūros vandenyse įvairiose vietose randama dėl atominių ginklų bandymų, tačiau trumpai – tik dvejus metus – egzistuojančio cezio 134 buvimas gali būti tiesiogiai siejamas su Fukušima. Šio izotopo buvimui kito paaiškinimo nėra.
Tunuose išmatuota cezio koncentracija apie 10 kartų viršijo bet kada anksčiau šioje žuvų rūšyje aptiktą bendrą cezio kiekį.
Palyginimui buvo tirti geltonpelekiai tunai, gyvenantys daugiausia rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Šių gyvūnų raumenų audiniuose radioaktyvių medžiagų koncentracija prieš ir po Fukušimos nesiskyrė.
Mokslininkai atkreipė dėmesį į paprastuosius tunus, nes tai labiausiai žvejojama tunų rūšis – kasmet jų sugaunama tūkstančiai tonų.
Bet vartotojai, valgę Kalifornijoje pernai sugautus tunus, neturėtų sunerimti dėl savo sveikatos.
Radioaktyvių medžiagų lygis neperžengia leistinų ribų ir netgi yra žemesnis už kai kurių natūraliai aplinkoje atsirandančių izotopų – pavyzdžiui, kalio 40.
Ateinančiais mėnesiais sugautiems tunams bus atliekami nauji testai. Šie gyvūnai daug daugiau laiko praleido Japonijos vandenyse ir todėl gali būti kur kas labiau užsiteršę radioaktyviomis medžiagomis.