N. Armstrongo gyvybė užgeso praėjus savaitei po jam atliktos širdies kraujagyslių šuntavimo operacijos, kai gydytojai aptiko užsikimšusių vainikinių arterijų. Artimieji nepraneša, kur tiksliai mirė buvęs astronautas, kuris rugpjūčio 5-ąją paminėjo savo gimtadienį, tik nurodė, kad jis mirė, kai po operacijos išsivystė komplikacijos, praneša BBC.
N. Armstrongas kartu su kitu astronautu Edwinu „Buzzu“ Aldrinu 1969-ųjų liepos 16 – 24 d. erdvėlaiviu „Apollo 11” pirmą kartą nuskrido į Mėnulį ir jame išsilaipino (liepos 20-ąją).
Pirmasis pasivaikščiojimas Mėnulyje truko beveik tris valandas.
Vengė viešumo
Nuo erdvėlaivio trapo žengęs N. Armstrongas 1969 metų liepos 20 dieną tapo pirmuoju žmogumi, išlipusiu ant Mėnulio paviršiaus. Stebint šimtams milijonų nuščiuvusių televizijos žiūrovų visame pasaulyje žengęs šį žingsnį jis paliko pirmąjį pėdsaką nežemiškame pasaulyje.
Milijonų herojus N. Armstrongas atkakliai vengdavo viešumos scenų. Todėl pirmasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus pasauliui taip ir liko paslaptis.
N. Armstrongo Mėnulyje ištarti žodžiai („Tai mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijai“) iškart pateko į istoriją. Kartais net atrodo, kad per 40 metų po skrydžio į Mėnulį N. Armstrongas daugiau nieko ir nepasakė. Jis tapo simboliu kiekvienam amerikiečiui, tačiau kas slypi po šiuo vardu, niekas tiksliai negali pasakyti.
Kai kas abejoja, ar skrydis į Mėnulį buvo tikras ir nesuvaidintas. JAV žurnalistai pokštauja, kad informacijos apie N. Armstrongą yra tiek mažai, kad būtų galima suabejoti, ar šis didvyris apskritai egzistuoja.
Kaip ir dauguma jo bendražygių, N. Armstrongas atsisakė galimybės pasipelnyti iš savo šlovės. Atvirkščiai, regis, jis darė viską, kad būtų rečiau minimas, pastebimas ir mažiau žinomas.
Ramios vietos nerado
Praėjus dvejiems metams po istorinės kelionės, 1971 metų rugpjūtį, N. Armstrongas nusprendė pasitraukti iš NASA ir tapti mokytoju.
„Šis sprendimas visus pribloškė. Juk jis tada galėjo užsiimti bet kuo“, - sakė knygos „Mėnulio dulkės: į Žemę nukritusio žmogaus paieškos“ autorius, žurnalistas Andrew Smithas, primindamas, kad nemažai astronautų padarė svaiginančias karjeras kitose srityse, pavyzdžiui, tapo įtakingais politikais.
N. Armstrongas manė, kad darbas nedideliame inžinerijos departamente Sinsinačio universitete bus puikus išsigelbėjimas nuo visuomenės akių ir žiniasklaidos dėmesio. Jam teko nusivilti.
„Buvęs Neilo viršininkas pasakojo, kad vos jam atvykus, universitete užvirė košė - garsenybei tekdavo kasdien po dvi valandas dalyti autografus universiteto darbuotojams ir studentams. Netoli N. Armstrongo kabineto buvo langelis, pro kurį buvo galima matyti, ką veikia JAV legenda. Studentai ėmė formuoti žmonių piramides, kad galėtų pasiekti aukštai esantį langą.
„Jis susidorodavo su dėmesiu, tačiau nemėgo apgulties. Jis negalėdavo laisvai pereiti per studentų miestelį, nes jį nuolat kas nors užkalbindavo, klausinėdavo. Todėl Neilas ėmė kitaip leisti laiką - ištisas valandas jis praleisdavo skraidydamas“, - aiškina knygos apie Mėnulio užkariautoją autorius.
N. Armstrongo nuostata laikytis atokiai yra visiška priešingybė kitiems misijos bendražygiams - ypač Buzzui Aldrinui, kuris pasišovė tapti erdvės veidu („face of space“), nes nuolat šmėžavo spaudos puslapiuose ir stengėsi iš savo vardo išspausti viską.
Tris kartus per plauką išvengė mirties
„Jis buvo ypatingas pilotas. Jis yra skridęs „X-15“, greičiausiu lėktuvu pasaulyje 6440 kilometrų per valandą greičiu. Jis gali skraidyti bet kuo; tikriausiai jis yra labiausiai pasižymėjęs lakūnas, kuris kada nors gyveno, - N. Armstrongo sugebėjimus vertino A. Smithas. - Jo karta buvo pakerėta skrydžio, jie buvo aviacijos pionieriai. Antrojo pasaulinio karo pilotai buvo jų herojai. N. Armstrongas niekada nenorėjo būti garsenybe, jis tik stengėsi išplėsti skrydžio ribas“.
N. Armstrongo asmenybe besidominčių žmonių nestebina, kad jis buvo uždaras ir santūrus. Juk jis - tik paprastas vaikėzas iš Ohajo. Tapęs garsiausiu pasaulio žmogumi, N. Armstrongas kovojo su savo žinomumu.
Astronautui rūpėjo visai kiti dalykai - jis turėjo vieną tikslą ir jo siekė. N. Armstrongas nešvaistė laiko veltui - jis žinojo gyvenimo kainą.
A. Smithas išsiaiškino, kad JAV didvyris iki skrydžio į Mėnulį tris kartus pergudravo pačią mirtį. „Jis visada išlikdavo šaltas ir ramus. Per vieną skrydį jis buvo per plauką nuo nesėkmės, kuri reiškė mirtį. Jo bendradarbis NASA Alanas Beanas papasakojo, kad po akistatos su mirtimi N. Armstrongas lyg niekur nieko pildė dokumentų formas ir skrydžio ataskaitoje parašė, kad ore kilo „nedidelių sunkumų“, - prisimena žurnalistas, - Neilo kolega manė, kad pilotas nusimušė nykščio galiuką ar panašiai, tačiau iš tikrųjų N. Armstrongą tada nuo pražūties skyrė dvi penktosios sekundės dalys. Bendradarbis negalėjo patikėti, kad po tokio incidento galima taip ramiai pildyti dokumentus. Tačiau tokia, matyt, buvo N.Armstrongo prigimtis“.
O kaipgi frazė „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet milžiniškas žmonijai“? Amerikiečiai ją įsiminė geriau negu britai Shakespeare'o „Būti ar nebūti?“.
Ar Mėnulyje prabilo N. Armstrongo poeto gyslelė, ar šį sakinį jam įkalė į galvą NASA atstovai? Spekuliacijų per 40 metų būta daug.
Tačiau geras N. Armstrongo vaikystės draugas „Kotcho“ Solacoffas turi savo versiją. Pasak jo, Ohajuje Neilas su draugais mėgo žaisti žaidimą, kuris turi panašumų su lietuvišku „Mama, mama, kiek man metų“. Mama vadinamas žaidimo vadovas turi pasakyti, didelį ar mažą žingsnį turi žengti žaidėjas. „Solacoffas mano, kad garsioji frazė išaugo iš žaidimų aikštelės ir Neilo vaikystės dienų. Tai man labai įstrigo“, - prisipažįsta žurnalistas A. Smithas.
