Harvardo medicinos mokyklos ir kitų universitetų dėstytojas 2008 metais pasigavo labai retą meningitą sukeliančią bakteriją ir septynioms dienoms nugrimzdo į komą, rašo „The Daily Telegraph“.
Anot mokslininko, dėl ligos „nustojo veikti“ jo smegenų dalis, atsakinga už mintis ir emocijas. Tačiau E. Alexanderis tada patyrė kai ką „taip sunkiai suprantamo“, jog esą gavo mokslinį pagrindą tikėti žmogaus sąmoningumu po mirties. Šią savaitę amerikiečių žurnale „Newsweek“ buvo išspausdintas E. Alexanderio rašinys, kuriame mokslininkas reklamuoja savo knygą „Įrodymai apie rojų“ („Proof of Heaven“) ir pasakoja apie sunkiai suvokiamą savo patirtį.
Būtybės skleidė malonų garsą
„Nėra mokslinio paaiškinimo faktui, kad kol mano kūnas buvo komoje, mano protas - mano sąmoningumas, vidinis aš – buvo gyvas ir sveikas. Kol mano smegenų žievės neuronai dėl juos užpuolusios bakterijos buvo visiškai neveiksnūs, mano sąmonė keliavo į kitą, didesnę visatos plotmę“, - „Newsweek“ publikacijoje teigė E. Alexanderis.
Anot mokslininko, iš pradžių jis atsidūrė debesų erdvėje.
Šie debesys buvo dideli, purūs, rožiniai ir balti bei aiškiai išsiskyrė iš gilaus „mėlynai juodo dangaus“.
„Per dangų, už savęs palikdamos ilgas siauras linijas, lanku judėjo būriai permatomų, mirgančių būtybių, aukštesnių nei debesys – neišmatuojamai aukštesnių. Paukščiai? Angelai? Šie žodžiai užsifiksavo vėliau, kai rašiau savo prisiminimus. Tačiau nė vienas šių žodžių netinka būtybėms, nes jos visiškai skiriasi nuo bet ko, ką aš žinau šioje planetoje. Jos buvo labiau pažengusios. Aukštesnės formos“, - rašė E. Alexanderis.
Vyras pasakoja taip pat išgirdęs iš viršaus sklindantį garsą, panašų į nuostabią giesmę. E. Alexanderis esą spėliojo, ar tą garsą skleidė sparnuotos būtybės.
„Vėl, mąstant apie tai vėliau, man atėjo į galvą, kad tų sklandžiusių būtybių džiaugsmas buvo toks, kad jos turėjo sukelti šį garsą. Jeigu džiaugsmas iš jų nebūtų išėjęs tokiu būdu, jos paprasčiausiai nebūtų galėjusios jo sulaikyti. Garsas buvo apčiuopiamas ir beveik materialus, kaip lietus, kurį jauti ant odos, bet jis tavęs nesušlapina“, - publikacijoje pasakojo neurochirurgas.
Moteris kalbėjo ne žodžiais
E. Alexanderis taip pat aiškina, kad didžiąją kelionės dalį kažkas buvo kartu su juo.
Anot neurochirurgo, tai buvo jauna moteris aukštais skruostikauliais ir giliomis mėlynomis akimis. Ji vilkėjo paprastus, bet ryškių spalvų drabužius.
Pirmiausia neurochirurgas šią moterį išvydo, kai jiedu kartu keliavo ant drugelio sparno. Drugelių aplink juos esą buvo daugybė.
Ši moteris pažvelgė į E. Alexanderį tokiu žvilgsniu, kurį pamačius penkias sekundes, atsirastų prasmė gyventi, nepaisant visų iki tos akimirkos nutikusių dalykų.
„Tai nebuvo romantiškas žvilgsnis. Tai nebuvo draugiškas žvilgsnis. Tai buvo žvilgsnis, esantis virš visų skirtingų meilės rūšių, kurias mes turime čia, žemėje. Tai buvo kažkas aukštesnis, turintis savyje visas tas kitas meilės rūšis, bet tuo pačiu metu daug už jas visas didesnis“, - rašė E. Alexanderis.
Anot jo, moteris su juo kalbėjosi be žodžių. Bet vyras esą iš karto supratęs, kad perduodama žinia yra tiesa.
Žinia buvo sudaryta iš trijų dalių, kurios, išvertus į žmonių kalbą, anot E. Alexanderio, esą skambėtų maždaug taip: „Esi labai mylimas ir branginamas, amžinai“. „Neturi nieko bijoti“. „Nėra nieko, ką gali padaryti blogai“.
„Žinia mane užplūdo su dideliu ir beprotišku palengvėjimo jausmu. Tarsi gavau žaidimo, kurį žaidžiau visą savo gyvenimą iki galo jo nesuvokdamas, taisykles“, - teigia mokslininkas.
Moteris E. Alexanderiui dar esą be žodžių pasakiusi, kad jam „čia“ bus parodyta daug dalykų, tačiau galiausiai jis „grįš atgal“.
Potyris tikresnis ir už sūnų gimimą
E. Alexanderis sako anksčiau girdėjęs pacientų istorijų apie potyrius, išgyventus, kai jų sielos esą atsiskyrė nuo kūnų. Tačiau neurochirurgas nebuvo linkęs jais tikėti.
Vis dėlto po savo paties patyrimo jis pakeitė nuomonę.
„Puikiai žinau, kaip nepaprastai, atvirai sakant, neįtikėtinai, visa tai skamba. Jeigu anksčiau kas nors, netgi daktaras, man būtų papasakojęs tokią istoriją, būčiau įsitikinęs, kad jam haliucinacijos“, - teigė mokslininkas.
Tačiau jis įsitikinęs, kad tai, kas jam nutiko, buvo daug tikresnis dalykas nei bet koks kitas jo gyvenimo įvykis, įskaitant vestuves ir dviejų sūnų gimimą.
Be to, neurochirurgas pabrėžia, kad remiantis tuo, kaip dabartinė medicina supranta žmogaus smegenis ir protą, nugrimzdęs į komą jis negalėjo nė trupučio būti sąmoningas. Vyro smegenų žievės veikla per ligą esą buvo ne sutrikdyta, o nutrūkusi apskritai.
