Ne vieno jų kelionė pasibaigė nė nepasiekus tikslo.
Tuniso gyventojams teko apraudoti daugybę jaunuolių, kurie ieškodami geresnio gyvenimo nesėkmingai bandė nusigauti iki Italijos Lampedūzos salos.
Vienas jų – 25 metų Sofienas Dechichas. Tunisietis svajojo išvykti į Italiją ir praturtėti, todėl prieš kelias savaites paliko namus, rašo BBC.
Po keturių dienų S. Dechichas įlipo į žvejų laivą, kuris maždaug su 100 – 140 žmonių plaukė į Lampedūzos salą.
„Paprašyk Dievo, kad leistų man dabar išvykti ir išgyventi“, - prieš išplaukdamas telefonu tėvui pasakė S. Dechichas.
Tačiau iki tikslo likus 22 kilometrams, laivas, kuriuo plaukė jaunuolis, nuskendo. Išgyveno tik 56 jame buvę žmonės.
Šeima iki šiol nežino, ar S. Dechichas gyvas, ar miręs.
Po tragedijos dingusių jaunų vyrų motinos ir seserys Tuniso sostinėje ne kartą protestavo prie vyriausybės ir ambasadų pastatų. Tarp jų buvo ir S. Dechicho šeima.
„Norime sužinoti, kas atsitiko. Jeigu jis miręs, norime pamatyti jo kūną. Kodėl pareigūnai mums visko nesako? Norime žinoti teisybę“, - apie protestų priežastis kalbėjo S. Dechicho sesuo, 31-erių Aida Dechich.
Pareigūnai parsiuntė atgal
Tuniso gyventojai tokius kaip S. Dechicho bandymus nusigauti iki Europos vadina „sudegimu“ - nedarbo ir skurdo paskatinti jauni vyrai rizikuoja savo gyvybėmis, bandydami neteisėtai patekti į Italiją.
S. Dechichas yra iš vieno skurdžiausių Tuniso sostinės Tuniso rajonų, pavadinimu Jebel Ahmaras. Čia lengva rasti žmonių, norinčių leistis į pavojingą kelionę laivu ir bandyti pasiekti Europą.
„Nuplaukiau į Lampedūzą ir praleidau ten metus. Dirbau žemės ūkio srityje ir neužsidirbdavau daug pinigų, tačiau gyvenimas vis tiek buvo geresnis“, - teigia Jebwel Ahmare gyvenantis 21 metų Walidas Trabelsi.
Nelegaliai svetur dirbusį jaunuolį sulaikė Italijos pareigūnai ir parsiuntė atgal į Tunisą. Tėvynėje W. Trabelsi darbo neturi, todėl vėl svajoja apie emigraciją.
„Man reikia rasti apie 1000 Tuniso dinarų (apie 1700 litų), kad galėčiau vėl išvykti. Nebijau. Aš čia jau miręs“, - sakė W. Trabelsi.
Panašiai kalba ir 24 metų Skandaras Laabidi, kurio rankos paženklintos bandymų žalotis. Tunisietis nuplaukė į Italiją, tačiau iš čia buvo išsiųstas namo vos po poros savaičių.
Nepaisant to, S. Laabidi galvoja apie galimybę plaukti atgal.
„Dešimt metų buvau laikomas kalėjime ir išleidžiamas iš jo. Jeigu čia pasiliksiu, vėl keliausiu į kalėjimą. Nebijau, kad valtis nuskęs. Esu geras plaukikas“, - aiškino S. Laabidi.
Užkrečia sėkmingi pavyzdžiai
Jauni vyrai žino apie kelionėse jų laukiančius pavojus. Tačiau, regis, kad jiems daugiau įtakos daro tokių tunisiečių, kaip 29 metų Anisas Mathlouthi, pavyzdys.
Šis jaunas vyras yra vienas iš nedaugelio, kuriems Italijoje iš tiesų pasisekė. Dešimt metų šioje šalyje praleidęs vyras yra vedęs italę, turi darbą, pinigų ir tvarkingus dokumentus.
Grįžęs atostogų į Tunisą, A. Mathlouthi didžiuodamasis tėvynainiams demonstravo Italijoje išduotą tapatybės kortelę.
Tačiau tuo pat metu jis pripažino, kad „be dokumentų gero darbo negausi“.
Nuomonės apie revoliuciją skiriasi
Po Tuniso revoliucijos smarkiai išaugo tunisiečių, keliaujančių į Italiją, skaičius. Anot Tarptautinės migracijos organizacijos, pernai iš 60 tūkst. Lampedūzą pasiekusių migrantų 27 tūkst. buvo tunisiečiai.
Tarp kitų imigrantų - žmonės, bėgę nuo neramumų Libijoje ir emigrantai iš kitų šalių.
Šiemet Italijos pareigūnai Lampedūzą ėmė stebėti akyliau. Todėl salą pasiekė mažiau atvykėlių. Nuo sausio iki birželio į ją atvyko tik apie 3300 įvairių tautybių imigrantų.
Tačiau prognozuojama, kad šie skaičiai vėl išaugs, nes daugybė Tuniso gyventojų yra nusivylę lėtais pokyčiais šalyje.
Sostinės gatvėse nuomonių apie revoliucijos atneštą naudą taip pat galima išgirsti įvairių.
53 metų taksi vairuotojas Bechiras Berhouma pokyčius šalyje vertina pozityviai.
„Problemos dar neišspręstos, bet aš esu optimistiškas. Pereinamoji valdžia buvo gera. Tik jiems trukdė dirbti savo darbą opozicija, o protestai lėtino reikalus. Esu labai laimingas, kad turime daugiau žodžio laisvės.
Anksčiau burnos būdavo užčiauptos. Jeigu būtumėte tada paklausę manęs apie politiką, būčiau atsakęs apie futbolą“, - sakė B. Berhouma.
Panaikino programą jaunimui
Tuniso revoliucija įsižiebė po to, kai 2010 metų gruodį protestuodamas prieš korupciją, represijas ir mažas jaunų žmonių darbo perspektyvas, pasidegė tunisietis Mohamedas Bouazizi. Jo poelgis pastūmėjo protestuoti ne tik jaunus Tuniso, bet ir daugelio kitų arabų šalių gyventojus.
Ironiška, tačiau atrodo, kad dabar būtent jaunimas ir yra labiausiai nusivylęs porevoliuciniu Tunisu.
Lingvistikos magistrą studijuojanti 24 metų Linda Landoulsi nerimauja, ar ras tėvynėje darbo.
„Gailiuosi dėl revoliucijos ir išmainyčiau žodžio laisvę į didesnį darbo vietų skaičių. Kai Z. A. Ben Ali buvo valdžioje, baigusiesiems bakalaurą veikė vyriausybės įdarbinimo schema, pagal kurią jie būdavo rengiami mokytojais. Po revoliucijos schema buvo uždaryta“, - kalbėjo mergina.
Programos dalyviai galėdavo tikėtis 600 – 800 dinarų per mėnesį siekiančio atlyginimo.
Dabar, anot L. Landoulsi, baigusiems studijas jaunuoliams vienintelė galimybė yra dirbti skambučių centre arba dėstyti privačioje mokykloje.
Už šiuos darbus atitinkamai mokama 400 ir 300 dinarų per mėnesį.
Baugina išaugusios kainos
Tuniso statistikos instituto duomenimis, nedarbas šalyje po revoliucijos stipriai išaugo. 2010-aisiais jis siekė 13 proc., per revoliuciją buvo pakilęs iki 19 proc., o dabar siekia 17,6 proc.
Maisto produktų kainos šalyje taip pat kyla. Tačiau, priešingai nei mano daugelis tunisiečių, tam nemažai įtakos turi pasaulinės tendencijos, o ne revoliucija.
„Prieš metus už kilogramą viščiuko mokėdavai 6 dinarus. Bet dabar kaina pakilo iki devynių dinarų“, - pasakojo 52 metų mėsininkas Sami Chaouachi.
