Nereikšmingi pokyčiai Valonijos regione nublanko prieš nacionalistinės N-VA partijos užimtas pozicijas visoje Flandrijoje ir absoliučią pergalę antrajame pagal dydį Antverpeno mieste.
„Tai istorinis įvykis be galimybės žengti atgal, reikia ruoštis „didžiajam sprogimui”, – taip N-VA pergalę įvertino jos lyderis 41 metų Bartas De Weveris, greičiausiai tapsiantis naujuoju Antverpeno burmistru.
Čia jis surinko 37 proc. rinkėjų balsų ir nugalėjo pagrindinį savo varžovą socialdemokratą Patricką Janssensą, už kurį balsavo 30 proc. miestiečių. Pastarąjį politiką pralaimėjimas taip sukrėtė, jog, fotografų džiaugsmui, susigraudinęs jis puolė į glėbį vienam savo draugų.
Sieks Flandrijos atsiskyrimo
Didžiuoju sprogimu B. De Weveris vadina savo partijos siekį – Flandrijos regiono atsiskyrimą nuo Belgijos.
Todėl jau sekmadienio vakarą vienos iš trijų populiariausių Flandrijos partijų lyderis užlipęs ant scenos Antverpeno mieste kreipėsi į prancūzakalbius Belgijos gyventojus bei premjerą sakydamas, kad rinkimų rezultatai aiškiai parodo šiaurinio regiono gyventojų nepasitenkinimą Belgijos vyriausybės politika.
Be to, jis pareikalavo kuo greičiau pradėti konfederacinę Belgijos reformą. Tai – švelnesnis šalies griūties sinonimas.
Tiesa, populizmu garsėjančiam politikui apžvalgininkai primena, kad jo partija gerai pasirodė savivaldos, o ne federaciniuose rinkimuose ir jis greičiausiai taps Antverpeno meru, bet ne visos Belgijos premjeru.
Tačiau, B. De Weverio nuomone, tam reikia tik laiko. Jo partijos ateities planai: skleisti belgiško konfederalizmo idėją, sėkmė 2014-ųjų federaliniuose rinkimuose ir visiška Flandrijos nepriklausomybė.
Sėkmę lėmė pastangos
Nors absoliuti pergalė dar nėra pasiekta, nacionalistinės partijos populiarumas pastaruoju metu augo lyg ant mielių. Ir visa tai – jos lyderio pastangomis.
Prieš 2004 m. jam stojant prie partijos vairo ši politinė jėga teturėjo vieną atstovą Belgijos parlamente.
B. De Weveriui tapus jos lyderiu po 6 metų partijos vietų skaičius parlamente išaugo iki 27, o, kai kurių apklausų duomenimis, kituose rinkimuose ši partija galėtų gauti dvigubai daugiau balsų.
N-VA darys viską, kad taip ir būtų, nes jau ruošdamasi savivaldos rinkimams partija beveik visose Flandrijos komunose atidarė atstovybes.
Šios politinės grupės įvaizdis siejamas išskirtinai tik su jos lyderio asmenybe, tad per šiuos rinkimus B. De Weveris lakstė iš vienos apygardos į kitą stengdamasis savo partijos kolegoms uždirbti populiarumo.
Tiesa, ne visa olandiškai kalbanti Belgijos dalis nori šalies skilimo.
Kai kuriuose miestuose, kur N-VA laimėjo savivaldos rinkimus, trys kitos pagrindinės flamandų partijos jau paskelbė sudarysiančios koaliciją, kad pasipriešintų radikalaus nacionalizmo idėjoms.
Galvos skausmas vyriausybei
Premjero Elio Di Rupo atsakas B. De Weveriui rinkimų vakarą buvo trumpas ir aiškus: „Tai savivaldos rinkimai.”
Nepaisant to, baiminamasi, kad N-VA sėkmė gali sukelti sumaištį trapiame visos Belgijos politiniame gyvenime.
Itin sunkiai sudaryta federacinė vyriausybė inicijuoja jau 6-ąją šalies reformą ir iš paskutiniųjų mėgina Valoniją ir Flandriją išlaikyti kartu. Tad atrodo, kad N-VA pasiruošusi visais įmanomais būdais kaišioti pagalius į šio projekto ratus.
Komplikuoti santykiai ir istorija
Maždaug 10,7 milijono gyventojų turinčią Belgiją sudaro trys skirtingai kalbančios bendruomenės: olandiškai kalba apie 60 proc. gyventojų, prancūziškai – beveik 40 proc., vokiškai – mažiau negu 1 proc.
Šalyje tiek pat ir regionų: Flandrija, Valonija ir dvikalbis Briuselio regionas. Kiekvienas regionas turi savas institucijas šalia federalinės valdžios.
1830 metais, kai Belgija paskelbė nepriklausomybę, eiliniai žmonės kalbėjo vietos tarmėmis, o buržuazija dažniausiai – prancūziškai. Oficiali kalba buvo viena – prancūzų.
Belgijos karalius Albertas I tik 1909 m. prisiekė prancūzų ir olandų kalbomis.
Flandrijai istoriškai priklausantis Briuselis iš olandiškai kalbančio miesto pamažu virto dvikalbiu. Nuo 1910 m. prancūzakalbių dalis didėjo visuose Belgijos miestuose, bet ypač aplink Briuselį.
Taip buvo iki pat 1960 metų, kai per Belgiją buvo nubrėžta kalbinė siena. Dabar olandų kalbos statusas tolygus prancūzų kalbai.
Flandrijos ekonomika ilgai kilo, o anksčiau turtingesnės Valonijos vis labiau smuko.
Vyriausybės krizės rekordas – 541 diena
Belgija garsėja kaip ilgiausiai be vieningos vyriausybės gyvavusi šalis.
Po 2007 m. federacinių rinkimų nesusitarus Flandrijos ir Valonijos politikams, vyriausybės nepavyko sudaryti 194 dienas. Galiausiai ministru pirmininku tapo Yves’as Leterme’as.
Pastarajam 2010 m. atsistatydinus, Belgijoje vyriausybė nebuvo sudaryta 541 dieną. Tai ilgiausia šių laikų Europoje trukusi vyriausybinė krizė.
2011 m. pabaigoje prisiekęs ministras pirmininkas Elio Di Rupo po 30 metų pertraukos tapo pirmuoju vyriausybės vadovu prancūzakalbiu.