Postą buvusiam premjerui Milošui Zemanui užleidžiantis V. Klausas, duodamas interviu Lenkijos savaitraščiui „Rzeczy“, buvo toks, kaip ir visada: kandantis, isteriškas ir negailintis piktų žodžių savo pirmtakui – buvusiam disidentui Vaclavui Klausui.
V. Klausas pareiškė, kad V. Havelas, būdamas prezidentu, propagavo „havelizmą“ – valdymo filosofiją, identišką jakobinizmui, XVIII a. Prancūzijos ideologijai, labiausiai pagarsėjusiai teroru ir žudynėmis.
Toks pasisakymas supykdė Čekijos PEN centrą, jo atstovai paprašė neteršti velionio V. Havelo atminimo. O kitas buvęs disidentas Aleksandras Vondra taikliai pastebėjo, kad jei V. Havelas iš tiesų būtų buvęs jakobinas, V. Klausas – jo politinis priešininkas – būtų jau seniausiai nukirsdintas.
ES lygina su Sovietų Sąjunga
V. Klausas jau seniai kovoja su įvairiais „izmais“ – globalizmu, homoseksualizmu, „žmogaus teisizmu“.
Tarptautinėje arenoje jis išgarsėjo dėl žmonijos sukeliamos klimato kaitos neigimo, žygiais prieš ES. Tiesa, V. Klausas nemažai prisidėjo prie taikaus Čekoslovakijos išskyrimo į dvi valstybes ir šalies ekonomikos privatizavimo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai ėjo premjero pareigas.
„Kitos pokomunistinės sąjungos griuvo kur kas audringiau. Tad geras V. Klauso vadovavimas per Aksominę revoliuciją – nemenkas jo nuopelnas“, - teigia buvęs V. Havelo patarėjas Jiri Pehe.
Vis dėlto V. Klauso prezidentavimo laikotarpis, per kurį jis dažnai tikrino konstitucines savo darbo ribas, labiau įsiminė būtent gana netikėtais pykčio dėl įvairiausių reiškinių protrūkiais.
1997-aisiais jis buvo priverstas palikti postą po skandalo dėl partijos finansavimo. Bet V. Klausas liko parlamente ir 2003 metas pakeitė V. Havelą prezidento pareigose.
Tiesa, jam daugiausia ceremoninių pareigų neužteko – V. Klausas pasišovė tapti itin viešu intelektualu. Ir ne tik Čekijoje, bet visame pasaulyje. Iš pradžių jis paneigė žmogaus įtaką klimato atšilimui knygoje „Mėlynoji planeta žaliuose pančiuose“.
O 2009-aisiais vis atidėliojo svarbios ES Lisabonos sutarties pasirašymą. Tai V. Klausas padarė tik tuomet, kai į dokumentą buvo įtraukta nuostata, kad iš Čekoslovakijos po Antrojo pasaulinio karo išvaryti vokiečiai negalės reikalauti atgauti žemę.
V. Klausas Bendriją apskritai lygina su Sovietų Sąjunga ir neseniai Čekijos kariuomenės vadovybei paliepė ruoštis šalies gynybai nuo „unifikavimosi tendencijų Europoje“.
Dar aršesnis – P. Hajekas
Prieštarauti, kritikuoti ir priekaištauti V. Klausui taip įprasta, kad jis sugebėjo priblokšti net sakydamas panegiriką ką tik mirusiam V. Havelui: „Havelas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį atsargiai ir apgalvotai paremdamas mus, kurie pamatė galimybę 1989-uosiuose.“
V. Klauso kalbą į anglų kalbą Kanados diplomatams vertęs Paulas Wilsonas vėliau prisiminė: „Atrodė, kad V. Klausas, net ir suprasdamas akimirkos svarbą, siekė parodyti, jog svarbiausioje vietoje perrašant istoriją sėdėjo būtent jis.“
Tiesa, nors V. Klausas garsėja savo paties pasakytais žodžiais, dažnai skandalingiausiai nuskamba jo patarėjų pasisakymai.
Pavyzdžiui, Čekijos vicekancleris Petras Hajekas, laikomas dešinąją V. Klauso ranka, yra pareiškęs kad 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolius surengė pačių JAV vyriausybė. O kai prieš dvejus metus buvo nukautas „Al Qaeda“ lyderis Osama bin Ladenas, P. Hajekas paskelbė, kad garsusis teroristas – „žiniasklaidos pramanas“.
Pernai išleistoje savo knygoje P. Hajekas pareiškė, kad V. Havelas buvo „šėtono įrankis, skleidęs neapykantą ir melą“ (V. Klausas pasveikino pavaldinį išleidus puikią knygą).
O kai 2011-aisiais prieš pirmąjį gėjų paradą Prahoje P. Hajekas homoseksualus išvadino „iškrypusiais piliečiais“, V. Klausas aiškino, kad žodis „iškrypėlis“ yra neutralus.
Tinka čekų pasaulėžiūrai
Bene labiausiai internete paplitęs vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip V. Klausas per dokumentų pasirašymo ceremoniją nugvelbia savo kolegos iš Čilės rašiklį. Iš įrašo juokiamasi, bet, „Der Spiegel“ teigimu, epizodas tipiškas žmogui, kurio elgesys jį pavertė viena prieštaringiausių asmenybių Europos politikoje.
„Jo filosofija – tarsi Daktaro Ne iš Džeimso Bondo filmų. Jis į išorės jėgas žvelgia skeptiškai ir nuolat klausia: „Kaip mes apginsime savo interesus nuo atšliaužiančių užsieniečių?“ – tvirtina Vašingtone įsikūrusio Europos politikos analizės centro analitikas Robertas Kronas.
Tokios V. Klauso pažiūros iš paprasto euroskepticizmo ilgainiui virto atvira eurofobija. O dukart per XX amžių okupuotos šalies, įsispraudusios tarp didelių ir istoriškai agresyvių kaimynų, gyventojų jausmais žaisti nesunku.
„Čekai, kaip tauta, yra labai provincialūs, bet kartu – ir snobai. V. Klausas puikiai atitinka mūsų pasaulėžiūrą“, - įsitikinęs buvęs V. Havelo patarėjas J. Pehe.
Daugelis čekų sovietmečiu gyveno tyliai ramiai, tad jiems patinka V. Klauso tikinimai, kad nereikia jaustis dėl nieko kaltiems – esą ne šventieji ir disidentai.
Pareigas paliekantis prezidentas anksčiau lygiai taip pat menkino Vakarų indėlį į Sovietų Sąjungos griūtį. „Helsinkio procesai, kitos iniciatyvos – visa tai mums niekuo nepadėjo“, - dar 2006 metais tvirtino V. Klausas.
Nuosekliai palaiko Rusijos poziciją
Daug kam atrodo keista, kad per 25 metus politikoje geopolitiniais klausimais V. Klausas beveik visada labiausiai sutarė su Maskva, kuri 1968-aisiais per vadinamąjį „Prahos pavasarį“ užėmė Čekoslovakiją ir ją buvo okupavusi du dešimtmečius
Analitiko R. Krono teigimu, tai susiję su „labai pragmatišku ir ūkišku, o ne ideologija ar emocijomis grįstu V. Klauso požiūriu į politiką“. Esą nors V. Havelas į Rusiją visuomet žvelgė itin įtariai, V. Klausas taip pat įtariai žvelgia į ES – jam svarbi tik ekonominė integracija.
Tiesa, kaip laisvosios rinkos entuziastas, kiekviena proga jam nepatinkančius dalykus lyginantis su komunizmu, V. Klausas keistai gerai sutaria su revanšistinėmis nuotaikomis alsuojančia vyriausybe Maskvoje.
Pavyzdžiui, jis prieštaravo NATO bombardavimo kampanijai Jugoslavijoje, be to, iki šiol nepritaria buvusios Serbijos provincijos Kosovo nepriklausomybei, nors oficiali Čekijos valdžios pozicija priešinga.
Kai 2008 metais įsiplieskė trumpas Rusijos ir Gruzijos karas, o daugelio posovietinių šalių lyderiai audringai stojo į Tbilisio pusę, V. Klausas vėlgi kone paplojo Maskvai. Kitąmet per ES ir Rusijos susitikimą jis pareiškė, kad dvišalė taryba turėtų atkreipti didesnį dėmesį į Rusijai rūpimus klausimus, o ne „mažos Estijos ar Lietuvos“ problemas.
2007 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apdovanojo V. Klausą Puškino medaliu už jo indėlį populiarinant rusų kalbą ir kultūrą.
