Yra manančių, kad mūsų šalies sveikatos apsaugos sistema itin prasta. Tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio ilgesingi dūsavimai apie sovietinės ir ypač britų sveikatos apsaugos sistemų privalumus gal ne veltui kai kuriems lietuviams kelia baimę.
Jungtinėje Karalystėje pagyvenę tautiečiai vis dar mieliau grįžta taisyti sveikatos į tėvynę. Britiška sveikatos apsaugos sistema (National Health Service, populiariai vadinama tiesiog trumpiniu NHS), sulaukia karčių žodžių ne tik iš lietuvių, bet ir iš pačių britų.
Milžiniškus pinigus praryjančio ir skandalų krečiamo NHS monstro, regis, laukia dar viena reforma.
Ar išties verta žarstyti pagyras sistemai, kurios visi, kas tik gali, vengia? Pačių britų požiūris į NHS stebėtinai jausmingas ir asmeniškas.
Monarchai gydosi privačiai
Per pastarąsias dešimt dienų Jungtinės Karalystės monarchė Elizabeth II net du kartus lankėsi Londono ligoninėse.
Tiesa, labai skirtingomis aplinkybėmis: kaip valdovė ir kaip ligonė.
Vasario 27-ąją karalienė kartu su savo vyru princu Philipu oficialiai apsilankė valstybinėje ligoninėje, įsikūrusioje viename darbininkiškų Rytų Londono rajonų.
Universitetinėje karalienės Marijos klinikoje ji iškilmingai atidarė naują Nacionalinį žarnyno ligų tyrimo centrą ir pabendravo su gydytojais bei slaugytojomis. Gal tik sutapimas, bet nepraėjus nė dviem paroms po šio vizito pati Elizabeth II susirgo žarnyno liga.
86 metų sulaukusią valdovę, garsėjančią geležine sveikata, ėmė kamuoti klasikiniai gastroenterito simptomai: pykinimas ir viduriavimas. Praėjusį sekmadienį, kovo 3-iąją, pasikonsultavusi su savo asmeniniu gydytoju profesoriumi Johnu Cunninghamu, monarchė sutiko gultis į ligoninę.
Nors netoli jos Vindzoro rūmų yra bent kelios valstybinės klinikos, Elizabeth II net ir sirgdama nusprendė sukarti 40 kilometrų kelią į privačią Karaliaus Eduardo VII ligoninę, esančią centrinio Londono Marilebono rajone.
Ši prestižinė gydymo įstaiga jau 7 dešimtmečius pravardžiuojama monarchų klinika. Jos palatose vien per pastaruosius 20 metų gulėjo ne tik Elizabeth II ir princas Philipas, bet ir monarchės motina Elizabeth, sosto įpėdinis princas Charlesas, jo žmona Camilla ir pirmojo kūdikio besilaukianti princo Williamo žmona, Kembridžo kunigaikštienė Catherine.
Žinoma, į šią privačią kliniką gali gultis ir mėlyno kraujo neturintys britų ar užsienio pacientai, tiesa, būtina turėti itin storą piniginę.
Palata vienai parai vidutiniškai kainuoja 1 tūkst. svarų sterlingų (4 tūkst. litų), o visos specialistų paslaugos – antra tiek.
Karaliaus Eduardo VII ligoninė garsi visame pasaulyje tiek savo ekspertų žiniomis, tiek idealia higiena. Šioje ligoninėje nėra buvę nė vieno atvejo, kad pacientai užsikrėstų kokia nors britų gydymo įstaigoms būdinga bakterija – MRSA ar C.difficile.
Jungtinės Karalystės valdovė per savo ilgaamžę karjerą yra inauguravusi ir aplankiusi tuzinus valstybinių ligoninių – daugelis jų net pavadintos jos vardu. Bet jei kyla bėdų dėl sveikatos, ji ar jos dinastijos atstovai pasitiki tik privačia klinika. O tai – iškalbingas faktas.
Sieja ypatingas ryšys
Bet vargu ar šiuo faktu verta stebėtis. Ir ne tik todėl, kad kalbama apie turtinguosius arba karališkosios šeimos narius. Su valstybine nacionaline sveikatos apsaugos tarnyba NHS milijonus britų sieja itin prieštaringi jausmai: nuo meilės iki neapykantos, nuo beribio pasididžiavimo iki baisaus nusivylimo. Bet abejingų nėra.
Šią valstybinę instituciją britai nuo pat XX amžiaus vidurio laiko nacionaliniu turtu, netgi savo pilietinio identiteto dalimi. Turbūt geriausia tokio emocingo požiūrio iliustracija – vienas pernai vykusių Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos epizodų.
Užsienio žiūrovai, sėdintys olimpiniame Stratfordo stadione ir prilipę prie televizorių ekranų visuose pasaulio kampuose, greičiausiai krapštė pakaušį iš nuostabos, kai į pagrindinę sceną buvo išstumtos gigantiškos ligoninių lovos, iš kurių vėliau buvo suformuotos trys raidės: NHS.
Ant lovų šokinėjo ne tik akrobatai, bet ir medicinos seserys bei valstybinės vaikų ligoninės „Great Ormong Street” mažieji pacientai.
„NHS yra be galo svarbi kiekvienam mūsų šalies gyventojui. Viena pamatinių mūsų dabartinės visuomenės vertybių yra būtent ši: nesvarbu, kas toks esi, turčius ar skurdžius, gausi tokį gydymą, kokio tau reikia”, – tuomet užsieniečiams aiškino olimpinės ceremonijos autorius, „Oskaru” apdovanotas kino režisierius Danny Boyle’as.
Susidūrusieji patenkinti?
Iš tikrųjų iš 63 milijonų Jungtinės Karalystės gyventojų bemaž kiekvienas, išskyrus nebent grupelę itin turtingų asmenų, tokių kaip karališkoji Vindsorų dinastija, yra turėjęs reikalų su NHS.
Nepaisant NHS purtančių skandalų, daugelio piliečių asmeninė patirtis valstybinėse ligoninėse ar šeimos gydytojų kabinetuose yra daugiau teigiama nei neigiama.
Viena po kitos atliktos nepriklausomos apklausos Anglijoje, Velse ir Škotijoje rodo, kad tarp ligoninėse besigydžiusių pacientų labai patenkintų ir patenkintų skaičius nuolat svyruoja tarp 70 ir 90 procentų.
Taigi tik nuo trečdalio ir dešimtadalio britų į NHS žiūri neutraliai arba griežia dantį. Maža to, daugelis britų šeimų yra tiesiogiai susijusios su NHS vien todėl, kad kažkas iš jų artimųjų dirba šioje sistemoje. Net 1,7 milijono anglų, škotų, velsiečių ir šiaurės airių kasdienę duoną pelnosi būtent iš NHS.
Bet tokia statistika – dar ne viskas, mat yra ir kiti mažiau NHS malonūs skaičiai ir pasakojimai.
Milijardus siurbė biurokratai
Šiemet NHS švęs savo gyvavimo 65-metį. Jungtinėje Karalystėje tokio amžiaus sulaukęs asmuo jau gali eiti į pensiją. Todėl vargu ar verta stebėtis, kad centro-dešiniųjų vyriausybėje vis garsiau girdimi raginimai radikaliai reformuoti „pensininkę” NHS.
Liberalių pažiūrų politikai ir ekspertai lygina šią sistemą su neefektyviu dinozauru, kuris dėl savo gigantiškumo vos pajuda. O net ir pajudėjęs traiško viską, kas pasitaiko po kojomis.
Kaltinimai, kad per pastaruosius 3 dešimtmečius NHS virto valstybe valstybėje, turi gana rimtą pagrindą. Ypač per leiboristų premjerų Tony Blairo ir Gordono Browno valdymo metus, nuo 1997-ųjų iki 2010-ųjų, į NHS buvo pumpuojamos milijardinės papildomos sumos, kurių panaudojimo efektyvumas buvo minimalus.
Aukšto rango NHS biurokratai įsigudrino taip „išmasažuoti” rodiklius, kad politikams pateikiami statistikos duomenys rodydavo puikius rezultatus, net kai realių pacientų realios istorijos daugelyje ligoninių bylodavo visai ką kita.
Šiurpūs tyrimo rezultatai
Toks medicinos biurokratų žongliravimas skaičiais ir suvešėjusi bendra kultūra, kad ligoninėse galima dirbti tik dėl vidutinio statistinio rodiklio, virto siaubingomis tragedijomis.
Prieš mėnesį Jungtinės Karalystės visuomenė neteko amo sužinojusi visą tiesą apie skandalą, kilusį centrinės Anglijos Stafordo miesto ligoninėje.
Išsamus nepriklausomas tyrimas, kuriam vadovavo žinomas teisininkas Robertas Francis, atidarė tikrą kirminų skardinę. Dvejus metus trukusio tyrimo metu R.Francis apklausė šimtus ligonių, jų artimųjų ir medikų, peržiūrėjo milijoną dokumentų.
Jis nustatė, kad per ketverius metus, nuo 2005-ųjų iki 2008-ųjų, mažiausiai 1200 pacientų mirė Stafordo ligoninėje, nors jų gyvybę tikrai buvo galima išgelbėti.
Nemažai pacientų mirė būtent todėl, kad pavojingomis bakterijomis ir virusais užsikrėtė atvykę į ligoninę gydytis visai kitų gyvybei pavojaus nekeliančių ligų.
„Visi tikimės, kad ligoninė yra ta vieta, kurioje bus suteiktas bent jau bazinis priežiūros lygis. Buvau šokiruotas, kai tyrimo metu išvydau, kad visa sistema ten paprasčiausiai žlugusi, o NHS vadovai ignoravo pavojaus signalus”, – konstatavo R.Francis.
Higienos situacija ligoninėje buvo pasibaisėtina, bet dar siaubingesnis šios valstybinės ligoninės vadovų, gydytojų ir slaugytojų požiūris į pacientus.
Šalies premjeras Davidas Cameronas specialiame Vestminsterio parlamento posėdyje asmeniškai atsiprašė mirusiųjų artimųjų ir tų, kuriems pavyko išlikti gyviems „pragaro ligoninėje”.
„Šimtai pacientų nukentėjo nuo sukrečiančios nepriežiūros. Kai kurie ligoniai buvo tokie ištroškę, kad gėrė nešvarų vandenį iš gėlių vazonų. Daugeliui buvo paskirti netinkami vaistai, kiti buvo užgauliojami. Buvo pacientų, kurie buvo priversti šlapintis į lovą ir gulėti joje dienų dienas”, – šiurpino D.Cameronas.
Ligonį paliko mirti
Daugeliui artimųjų valdžia išmokėjo kompensacijas, vidutinis jų dydis – vos 11 tūkst. svarų (44 tūkst. litų). Sue Williams yra viena gavusiųjų tokią kuklią išmoką. Jos 65-erių vyras Ernestas mirė 2008-aisiais ligoninės intensyviosios priežiūros palatoje.
„Jam buvo atlikta paprastutė klubo operacija, medicinos seserys privalėjo jį aplankyti bent kas valandą. Po vyro mirties mums buvo leista perskaityti jo ligos istoriją. Pamatėme, kad niekas prie Ernesto nebuvo priėjęs net aštuonias valandas. Jis mirė nuo kraujo užkrėtimo.
Iki šiol akyse regiu košmarišką vaizdą: mano vyras apimtas mirties agonijos, o slaugytojos geria arbatą su sausainiais ir plepa kabinete”, – „Lietuvos rytui” sakė protestuoti į Londoną atvykusi S.Williams.
Tokių istorijų britų bulvarinė spauda pastaraisiais metais atkapstė ne vieną ir ne dvi: aplaidžiai dirbančios ar tiesiog abejingos NHS darbuotojus pražudė silpniausius – senelius, kūdikius, sunkiai sergančius.
Britai ėmė svarstyti, ką reikėtų daryti?
Nusiskundimai ignoruojami
Stafordo ligoninės aukų giminaičiai susibūrė į nevyriausybinę organizaciją „Cure the NHS” („Išgydykime NHS”).
Kartu su nukentėjusiaisiais kitose Jungtinės Karalystės valstybinėse ligoninėse šie aktyvistai siekia ne tik gerokai griežtesnių bausmių prasikaltusiems NHS darbuotojams, pavyzdžiui, realią kalėjimo bausmę, bet ir siūlo „rehumanizuoti” gydytojų ir slaugytojų požiūrį į pacientus.
Mažai kas abejoja, kad Stafordo atvejis – tikrai ne paskutinė pritvinkusi votis NHS kūne. Panašūs tyrimai vyksta dar pustuzinyje valstybinių ligoninių, o bendras mirčių, kurių buvo galima išvengti, skaičius gali siekti net 9000.
„Nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba turi sugrįžti prie savo pirminių pareigų: rūpintis pacientais, juos slaugyti ir gydyti.
Ligonių interesai liko nustumti į šoną, nes sistema apaugo būriais gerai apmokamų biurokratų, kurie nemato nieko daugiau nei statistinės suvestinės ir popieriniai planai.
Bendruomenės ima nebepasitikėti visa sistema, o tai labai pavojinga pačiai NHS”, – „Lietuvos rytui” sakė viena „Cure the NHS” įkūrėjų Julie Bailey.
Anot aktyvistės, metų metus problemos tik kaupėsi, o į rimtus nusiskundimus nebuvo kreipiama dėmesio.
„Įsivyravo nebaudžiamumo kultūra. Turime atsikratyti šių apnašų, jeigu norime išsaugoti mūsų NHS”, – kalbėjo J.Bailey.
Kėdės išklibinti nepavyksta
Ji ir S.Williams įsitikinusios, kad NHS gali būti išgelbėta, jeigu bus įgyvendinta bent pusė iš 290 rekomendacijų, kurias po savo išsamaus tyrimo visuomenei paskelbė R.Francis.
Vienas kertinių siūlymų – kur kas griežtesnių administracinių ir kriminalinių sankcijų įvedimas patiems aukščiausiems sistemos vadovams.
Lietuvoje daugelis tokių prasižengėlių dažniausiai atsiperka papeikimais.
Britų NHS sistemos šulai iki šiol irgi sugeba išsisukti minimaliomis nuobaudomis: sumažinta alga, perkėlimu į žemesnes pareigas arba pašalinimu iš darbo. Ir tai ne visada.
Antai „Cure the NHS” ir kitos nevyriausybinės organizacijos jau visą mėnesį reikalauja, kad po Stafordo tragedijos atsistatydintų aukščiausias NHS šulas – vykdomasis direktorius seras Davidas Nicholsonas.
Tačiau šio pareigūno kėdė net nedreba, mat kol kas šiuo vadovu asmeniškai pasitiki tiek D.Cameronas, tiek vicepremjeras, liberaldemokratų lyderis Nickas Cleggas.
Reformos tikslas – dieta
Kad ir kaip būtų keista, buvęs ilgametis britų Komunistų partijos narys D.Nicholsonas dabar yra vertinamas kaip geras reformatorius.
Jau trečius metus jam pavesta diegti precedento neturinčias struktūrines permainas NHS istorijoje.
Šių metų balandį bus panaikinta 160 organizacijų NHS viduje, tačiau įkurta per 200 naujų padalinių.
Pertvarkos tikslas – pasodinti NHS biurokratus „ant dietos”: tūkstančiai medicinos sistemoje dirbančių plunksnagraužių praras darbą ir bus sutaupyta maždaug 20 milijardų svarų (80 mlrd. litų).
Be to, D.Nicholsonas taip pat planuoja į 1,7 milijono sau pavaldžių darbuotojų kontraktus įrašyti naują paragrafą: ligoninių darbuotojai bus skatinami pranešti centrinei būstinei apie blogos priežiūros atvejus vietos įstaigose.
Taip pat žadama drausti vadovams persekioti savo darbuotojus už kritiką.
Pirmus, nors ir labai kuklius, žingsnius NHS jau žengė – nuo reformų pradžios 2011-aisiais savo postus prarado apie 13,5 tūkst. biurokratų, savo darbe neturėjusių jokio tiesioginio ryšio su ligoniais.
Nemokamas gydymas – brangus malonumas
NHS – seniausia ir didžiausia pasaulyje valstybinė sveikatos tarnyba, pagrįsta „vienintelio mokėtojo” principu. Tas unikalus mokėtojas yra ne kas kitas, o britų valstybė.
Iškart po Antrojo pasaulinio karo šio principo kūrėjas kairiųjų pažiūrų socialinis reformatorius Wiliamas Beveridge’as nustatė tris pagrindinius postulatus, ant kurių, tarsi ant mitinių dramblių, iki šiol laikosi NHS.
Šie principai yra labai trumpi: „kiekvieno asmens sveikatos reikmės turi būti patenkintos”, „pacientui nereikia mokėti už gydymą”, „gydymas teikiamas tada, kai pacientui jo reikia, neatsižvelgiant į gebėjimą susimokėti”.
Ekonomistai apskaičiavo, kad visame Europos žemyne nėra didesnės privačios ar valstybinės įmonės už NHS.
O visame pasaulyje šis gigantas užima penktąją vietą, nusileisdamas tik JAV gynybos ministerijai (3,2 mln. darbuotojų, tarp jų ir visi kariškiai), Kinijos liaudies armijai (2,3 mln. narių) bei privatiems JAV prekybos gigantams „Walmart” ir „McDonald’s”, kuriuose darbuojasi maždaug po 2 milijonus žmonių.
Kai leiboristų vyriausybė palaimino šį projektą 1948-aisiais, jam užteko 450 milijonų svarų biudžeto (dabartiniais pinigais tai būtų apie 10 milijardų svarų – apie 40 mlrd. litų).
Tačiau dabar kasmet Jungtinės Karalystės iždas į NHS aruodus perveda per 104 mlrd. svarų (415,8 mlrd. litų), arba 9 procentus bendrojo vidaus produkto.
Toks NHS metinis biudžetas gerokai lenkia net 130-ies nepriklausomų pasaulio šalių (tarp jų ir Lietuvos) metines pajamas.
Padalinus iš gyventojų skaičiaus išeina, kad valstybė už kiekvieno statistinio brito (ar legalaus migranto) sveikatos apsaugą per metus sumoka bemaž 1700 svarų (6,8 tūkst. litų).
2012 m. atliktas tyrimas „Europos vartotojų sveikatos indeksas” parodė, kad NHS iš 33 valstybių sveikatos apsaugos sistemų liko tik 14-ojoje vietoje. Pirmojoje vietoje – Nyderlandai, už jų – Danija (2), Islandija (3), Austrija (4), Šveicarija (5), Vokietija (6), Prancūzija (7), Švedija (8), Liuksemburgas (9), Norvegija (10).
Lietuva šiame sąraše užėmė 26-ąją vietą, per kelerius metus pakilusi iš 29-osios. Jungtinės Karalystės sistema kritikuojama dėl to, kad nuvylė vartotojus dėl ilgų eilių ir nevienodos kokybės.
