Sinandrėjus – vargingas Rumunijos kaimas su aptriušusiais namais ir purvinais keliais. 80 proc. jo jaunų gyventojų – bedarbiai. Čia šeima gali džiaugtis, jei turi daržą, kuriame auga bulvės ir kitos daržovės, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Šiltus ilgaaulius avinti Alina stovi priešais savo tėvų namą – vieną seniausių Sinandrėjaus kaime ir atskleidžia, kodėl taip norėjo iš čia išvykti prieš ketverius metus, kai jai sukako 22-eji.
Mergina pasakoja apie tėvą, kuris gėrė, mušė motiną, o kartais – ir ją. Alina neturėjo darbo ir pinigų.
Iš naujojo savo draugės bičiulio mergina išgirdo apie Vokietiją: esą ten dirbdama prostitute ji gali per mėnesį lengvai gauti 900 eurų.
Alina nuoširdžiai susidomėjo: jai istorijos iš Vokietijos kvepėjo geriau negu gimtasis Sinandrėjus. Mergina manė, kad ten turės nuosavą kambarį, vonią ir nedaug klientų.
Liovėsi skaičiuoti vyrus
Tad 2009-ųjų vasarą Alina su drauge jos naujojo bičiulio automobiliu per Vengriją, Slovakiją ir Čekiją atvyko į Vokietijos sostinę.
Ne į prabangųjį Berlyno centrą, o į Šėnfeldą. Į klubą „Airport Muschis”. Čia galiojo vienintelis tarifas – už vakarą 100 eurų paklojęs lankytojas galėjo neribotai mėgautis seksu kiek nori ir kada tik nori.
Alinai teko atiduoti savo drabužius, ji buvo aprengta gundančiais apatiniais.
Pamaloninti pirmuosius klientus ji turėjo praėjus vos kelioms valandoms po atvykimo. Alinai buvo pasakyta: jeigu su klientais ji nebus maloni, atlyginimas bus sumažintas.
Berlyniečiai už paslaugas susimokėdavo prie klubo įėjimo.
Prie Alinos kambario nusidriekė eilė.
Kažkuriuo metu rumunė liovėsi skaičiavusi vyrus, kurie lipo į jos lovą.
Pasak jos, klientų buvo be galo daug. Ir kiekvieną dieną.
Atlygį gavo vos kartą
Alina, kaip ir kitos moterys, per savaitę jas prižiūrintiems vyrams turėdavo atiduoti 800 eurų. Miegamojoje patalpoje stovėjo lova, kuria ji dalijosi su trimis kitomis moterimis. Daugiau baldų nebuvo.
Būdama Vokietijoje Alina matydavo tik „Esso” degalinę, kurioje, lydima prižiūrėtojo – sutenerio, pirkdavo cigarečių ir bulvių traškučių.
Likusį laiką rumunė būdavo uždaryta „Airport Muschis”.
Prokurorai nustatė, kad šiame klube moterys teikdavo vaginalinio, oralinio ir analinio sekso paslaugas. O grupinių lytinių aktų metu turėdavo vienu metu aptarnauti daugybę vyrų – ir be prezervatyvų.
„Nieko negalėjau atsisakyti”, – sako rumunė.
Kaip ir kitų moterų, Alinos nemušdavo. „Jie pasakė, jog Rumunijoje pažįsta pakankamai žmonių, kurie sužinos, kur gyvena mūsų šeimos. To užteko”, – teigia Alina.
Retsykiais ji paskambindavo savo motinai mobiliuoju telefonu ir vis meluodavo, kaip Vokietijoje gražu. Kartą vieno sąvadautojo sumokėtus 600 eurų net pavyko nusiųsti savo šeimai – bet tiktai kartą.
Policininkais nepasitikima
Rumunės Alinos istorija Vokietijoje nėra išskirtinė. Pagalbos organizacijų ir specialistų teigimu, šalyje dirba iki 200 tūkstančių prostitučių.
Įvairūs tyrimai rodo, kad 65–80 proc. mergaičių ir moterų – atvykėlės. Daugelis jų – iš Rumunijos ir Bulgarijos.
Policija tokioms moterims kaip Alina padėti negali. Anot merginos, sąvadautojai buvo pasiruošę netikėtoms operacijoms: jie gyrėsi, kad pažįsta policininkus, žinojo, kada užgrius kontrolė.
Dėl to Alina niekada nepasitikėjo nė vienu pareigūnu.
Sąvadautojai tiksliai pasakydavo merginoms, kokias istorijas jos turi papasakoti policininkams.
O pasaka buvo tokia: savo namuose Bulgarijoje naršiau „Google” ir aptikau informaciją, kad Vokietijoje viešnamyje galiu gerai uždirbti.
Susigundžiau, nusipirkau autobuso bilietą ir taip atsiradau prie klubo durų visiškai viena.
Ambicingos paslaugų teikėjos
Veikiausiai visi pareigūnai, tiriantys prostitucijos bylas, tokią melagingą istoriją girdi nuolat.
Mat pasitelkus šią pasaką užmaskuojami visi prekybos žmonėmis, slapto moterų atgabenimo į Vokietiją, jų išnaudojimo požymiai.
Melaginga pasaka tokias moteris kaip Alina paverčia apsisprendusiomis prostitutėmis – verslininkėmis, kurios savo veiklos sritį pasirinko laisva valia.
Juk oficialiai moterims Vokietijoje dabar siūlomos kaip niekada geros sąlygos tokioje paslaugų srityje kaip seksas.
Šalies politikai entuziastingai teigia, kad prostitutės yra laisvos, turi visas socialines garantijas. Moterims šitoks jų darbas teikia džiaugsmą, o ir banko sąskaita pilnėja.
Jos – imigrantės sekso darbininkės. Taip prostitutes – ambicingas paslaugų tiekėjas, kurios pasinaudoja savo galimybėmis Europoje, vadina socialinių mokslų atstovai.
Įstatymas padeda sąvadautojams
2001 metais Vokietijos Bundestagas priėmė Prostitucijos įstatymą, turėjusį pagerinti moterų darbo sąlygas.
Jos dabar gali pareikšti ieškinį dėl atlyginimo ir įmokėti pinigus į ligonių, bedarbių ir pensijų kasas.
Prostitucija dabar yra tokia pat profesija kaip bankininkystė ar odontologija.
Vis dėlto daugelis policininkų, moterų organizacijų ir politikų, geriau susipažinusių su prostitucijos problema, įsitikinę: šis įstatymas yra palankus sąvadautojams. Esą patrauklesnė ir prekybos žmonėmis rinka.
Priėmus Prostitucijos įstatymą pasikeitė ir baudžiamoji teisė. Teisinėje terminijoje „prostitucijos skatinimas” virto „prostitučių išnaudojimu”.
Už sąvadavimą baudžiama, jeigu jis „išnaudotojiškas” ir „suplanuotas”.
Tiesa, policininkai ir prokurorai abejoja, ar už tai galima bausti – toks nusikaltimas vargu ar įrodomas.
Sąvadautojo elgesys gali reikšti išnaudojimą, jeigu jis pasiima daugiau nei pusę prostitutės pajamų. Bet tai retai įrodoma.
2000-aisiais dėl sąvadavimo buvo nuteistas 151 asmuo, o 2011 metais – tik 32.
Ironiška: juk įstatymo iniciatoriai norėjo sustiprinti moterų, o ne jų sąvadautojų teises.
Jie tikėjosi, kad viešnamių savininkai pagaliau pasinaudos galimybe „nebaudžiami pasirūpinti geromis darbo sąlygomis” – toks šio įstatymo įvertinimas pateiktas Šeimos reikalų ministerijai.
Viešnamyje „viskas įskaičiuota”
Praėjus 11 metų po prostitucijos reabilitavimo Vokietijos erotikos verslo įmonių susivienijimas (UEGD) suskaičiavo, kad šalyje yra 3–3,5 tūkst. meilės įstaigų.
Paslaugų profsąjungos „Ver.di” vertinimu, kasmetė apyvarta iš prostitucijos siekia net 14,5 milijardo eurų.
Manoma, kad Berlyne veikia 500 viešnamių, Osnabriuke – 70, nedideliame Saro krašte – 270.
Šioje žemėje esančius meilės paslaugų namus lanko daugelis prancūzų.
Į Vokietijos sostinėje Berlyne netoli oro uosto esantį viešnamį „Sauna-Club-Artemis” atvyksta klientai iš Jungtinės Karalystės ar Italijos.
Kelionių rengėjai siūlo net iki aštuonių dienų trunkančias išvykas į vokiečių viešnamius. Išvykos esančios legalios ir patikimos – taip skelbia organizatoriai savo tinklalapyje.
Galimiems klientams žadama 100 visiškai nuogų moterų, kurių vienintelis „rūbas” – aukštakulniai. Nuo oro uosto iki klubų klientams siūloma nuvykti 5-osios klasės BMW.
Be vadinamųjų laisvo kūno kultūros klubų ar saunų, Vokietijoje veikia ir dideli viešnamiai, kurie siūlo paslaugą „viskas įskaičiuota”.
2009 metais netoli Štutgarto atidarytą klubą „Pussy” jo savininkas reklamavo taip: „Seksas su visomis moterimis tiek laiko, kiek nori, taip dažnai, kaip nori, ir taip, kaip nori.
Seksas – analinis, oralinis. Grupinis – trijų ir daugiau – seksas. Už 70 eurų dieną, už 100 eurų – vakare.”
Policijos duomenimis, tokia iškalbinga reklama pritraukė 1,7 tūkst. stipriosios lyties atstovų. Kai kurie autobusais atvyko iš toli. Pasak regioninių leidinių, prie viešnamio stovėjo iki 700 vyrų eilė.
Internete klientai dalijosi informacija apie tariamai prastą aptarnavimą: esą moterys tik per kelias valandas susiruošdavo tinkamai dirbti.
Didžiausia prostitucijos rinka
Prostitucijos versle konkurencija tapo aršesnė. Daugiau nei du dešimtmečius prostitutes konsultuojanti Andrea Weppert sako, kad per šiuos metus meilės vergių skaičius išaugo trigubai.
Daugiau nei pusė prostitučių neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Jos keliauja iš vieno regiono į kitą, nes ten kaip „šviežiena” gali užsidirbti daugiau.
Šiandien nemažai prostitučių neturi laisvų vakarų, neskuba į namus, o savo darbo vietos nepalieka visą parą.
Taip buvusi prostitutė, pasivadinusi Doris Winter, aprašo savo kolegių darbo sąlygas pranešime, skirtame moksliniam rinkiniui „Prostitucijos įstatymas”. Ji sako, kad moterys dažniausiai gyvena darbo kambariuose.
Anot A.Weppert, diena juose bent jau Niurnberge kainuoja 50–80 eurų. Atsitiktinių būstų, į kuriuos ateina labai daug klientų, kaina gali siekti ir 160 eurų.
A.Weppert tvirtina, kad per pastaruosius metus prostitučių darbo sąlygos pablogėjo. Ir apskritai Vokietijoje dabar už kur kas mažesnę kainą teikiama daugiau paslaugų rizikingesnėmis sąlygomis.
Net viešnamių savininkai patvirtino, kad moterys veržiasi į didžiausią ES prostitucijos rinką.
Vokietijos erotikos verslo įmonių susivienijimo atstovas Holgeris Rettingas teigia, kad, į ES įstojus Rumunijai ir Bulgarijai, padidėjo moterų antplūdis iš šių šalių. Esą dėl to nukrito kainos.
Skundžiasi ir Miuncheno policijos vadovas Wilhelmas Schmidbaueris. Pasak jo, padidėjo prekyba žmonėmis iš Rumunijos ir Bulgarijos. Bet jam trūksta galimybių pradėti išsamų tyrimą.
Iš kaimo – į viešnamį
Klausytis pokalbių telefonu ir jų kontroliuoti Vokietijoje neleidžiama, todėl iš esmės neįmanoma nustatyti ir įrodyti prekybos žmonėmis.
Sunku nustatyti ir nusikaltėlius, kurie iš tolimiausių Europos kampelių tiekia šviežias prekes Vokietijos viešnamiams. Tokias kaip rumunė Sina.
Ji Štutgarto moterų informacijos biuro psichologėms papasakojo apie savo kelią į Vokietijos viešnamius.
Sinos gimtasis kaimas yra netoli sienos su Moldova, daugelyje namų nėra vandentiekio.
Mergina kasdien nešiojo vandenį iš šulinio ir, kaip visos kaimo merginos, svajojo apie sceną iš „Pelenės”: vieną dieną atvyks princas ir išvaduos ją iš pilkos kasdienybės.
Tuo princu tapo Marianas, kuris vieną dieną savo prabangiu BMW pravažiavo pro kaimo šulinį. Sina įsimylėjo atvykėlį iš pirmo žvilgsnio.
Marianas prakalbo apie darbą Vokietijoje, o po kelių dienų Sinos tėvai jau pasirašė dokumentą, kuris buvo būtinas, kad ji, nepilnametė, galėtų išvykti iš Rumunijos.
Bet jau kelionės į Reino kraštą-Pfalcą metu Marianas nugirdė Siną ir su ja pasimylėjo.
Vokietijoje 16-metė rumunė Sina iškart buvo atiduota į viešnamį ir per dieną turėdavo aptarnauti iki 30 klientų.
Tik kartais merginai buvo sumokami keli šimtai eurų.
Tiesa, vėliau Marianas, išsigandęs policijos, grąžino ją į Rumuniją. Bet Sina grįžo į Vokietiją ir vėl ėmėsi prostitucijos. Mergina iki šiol tiki, kad vieną dieną atsiras vyriškis, kuris ją įsimylės ir ištrauks iš viešnamio.
Vengia naudotis teisės aktu
Ar Vokietijoje priimtas Prostitucijos įstatymas pagerino tokių moterų kaip Sina padėtį?
Išvadas dėl naujojo teisės akto praėjus 5 metams po jo priėmimo savo pranešime pateikė Vokietijos šeimos reikalų ministerija. Ji pranešė, kad tikslai pasiekti tik iš dalies.
Prostitučių darbo sąlygos pagerėjo tiek pat mažai kaip ir galimybės pasitraukti iš šio verslo. Apčiuopiamų įrodymų, kad naujasis įstatymas sumažino nusikalstamumą, iki šiol nėra.
Nė vienas Vokietijos teismas negalėjo įvardyti prostitutės, pareiškusios ieškinį dėl savo atlyginimo. Tik 1 procentas moterų patvirtino sudariusios oficialią darbo sutartį.
Nepadėjo ir tai, kad „Ver.di” parengė lytinių paslaugų „pavyzdinę darbo sutartį”.
Štai viena viešnamio savininkė teigė apsisauganti nuo policijos reidų. Moteris neslėpė, kad Prostitucijos įstatymas suteikia daugiau naudos ne prostitutėms, o viešnamių savininkams.
„Viltis, kad prostitučių gyvenimas pagerės ir iš šio verslo pasitrauks organizuotas nusikalstamumas, buvo naivi. Kaip ir visos pasakos, tai tik fantazija”, – dar 2007 metais situaciją tiek Amerikoje, tiek Vokietijoje pakomentavo prekybos žmonėmis darbo grupės JAV Kongrese įkūrėja Carolyn Maloney. („Der Spiegel”, „Stern”, LR)
Surinkti kaltės įrodymus nelengva
Statistikos duomenys byloja, kad Vokietija neturi prostitucijos ir prekybos žmonėmis problemų. Federalinio kriminalinių nusikaltimų biuro duomenimis, 2011 metais užfiksuoti 636 prekybos žmonėmis atvejai lytinio išnaudojimo tikslais – beveik trečdaliu mažiau nei prieš dešimtmetį.
13 aukų buvo jaunesnės nei 14 metų, likusios 77 buvo nesulaukusios 18-os.
Renkant prekybos žmonėmis įrodymus viskas priklauso nuo moterų liudijimų. Bet jos, ypač bulgarės ir rumunės, nenoriai bendradarbiauja su policija ir moterų konsultacijų centrais.
Maxo Plancko instituto tyrime konstatuojama, kad oficialūs prekybos žmonėmis skaičiai neatskleidžia tikrojo jos masto.
ES duomenimis, Bendrijoje prekybos žmonėmis aukomis yra tapę 23,6 tūkst. asmenų. Du trečdaliai jų išnaudojami lytiškai.
Savo ruožtu baudžiamųjų nuosprendžių mažėja, nes policininkams nepavyksta surinkti nusikaltimų įrodymų.
Švedija 1999 m. priėmė įstatymą, pagal kurį už perkamas lytines paslaugas baudžiama. Bet baudžiamos ne prostitutės, o klientai, sąvadautojai ir prekeiviai žmonėmis.
Prieš dvejus metus Stokholmas padidino maksimalią bausmę meilės pirkėjams – nuo 6 iki 12 mėnesių kalėjimo.
Suomijoje klientus galima bausti nuo 2006 metų – jei jie naudojosi prostitutės, dirbančios sąvadautojui arba tapusios prekybos žmonėmis auka, paslaugomis.
Tiesa, kadangi neįmanoma įrodyti, kad klientai žinojo šias aplinkybes, Suomijos teisingumo ministerija jau svarsto, ar nereikėtų perimti Švedijos modelio.
Ir Prancūzijoje daugelis taip pat norėtų žengti Švedijos keliu. Jaunoji moterų teisių ministrė Najat Vallaud-Belkacem, vos pradėjusi eiti pareigas, pareiškė: „Mano tikslas – pamatyti, kaip dingsta prostitucija.”