Nobelio literatūros premiją pelnė Kanados rašytoja A.Munro

Žiuri pagerbė 82 metų A.Munro kaip „šiuolaikinio apsakymo žanro meistrę“.

A.Munro kūriniai iki šiol neišversti į lietuvių kalbą.

Rašytoja buvo giriama už „puikiai sustyguotą pasakojimą, kuris išsiskiria aiškumu ir psichologiniu realizmu. Kai kurie kritikai ją laiko kanadiečių Čechovu“.

„Jos apysakų veiksmas dažnai vyksta mažuose miesteliuose, kur kova už socialiai priimtiną egzistavimą dažnai padaro santykius įtemptus ir sukelia moralinių konfliktų - problemų, kylančių iš kartų skirtumų ir nesuderinamų gyvenimo siekių“, - sakoma Akademijos pranešime.

Kanadiečių rašytoja A.Munro pareiškė, kad „tiesiog siaubingai nustebo“, bet buvo pamaloninta ketvirtadienį ryte sužinojusi apie jai skirtą Nobelio literatūros premiją.

„Taip, aš žinojau, kad esu viena iš pretendenčių, bet niekada nemaniau, kad laimėsiu“, – A.Munro sakė „Canadian Press“ Viktorijoje, savo apdovanojimą pavadinusi „gana nuostabiu“, rašo Toronto laikraštis „Star“.

Rašytoja televizijai CBC papasakojo, kad žinią apie jai Švedijos Nobelio komiteto skirtą literatūros premiją pranešė ją pažadinusi duktė.

Pasak A.Munro, galimybė kada nors laimėti Nobelio premiją jai buvo kaip „viena tų rožinių svajonių“, kurios „gali išsipildyti, bet greičiausiai – ne“.

„Dabar čia vidurnaktis ir, žinoma, aš visa tai jau pamiršau“, – sakė ji Kanados transliuotojui.

A.Munro buvo minima kaip viena iš favoričių šiai premijai gauti dar prieš laureato paskelbimą ketvirtadienį.

Kanadietė kūrėja tapo 13 moterimi, laimėjusia Nobelio literatūros premiją per visą jos istoriją nuo 1901 metų.

A.Munro taip pat yra pirma kanadietė, kuriai atiteko šis garbingas apdovanojimas.

Prestižinės premijos laureatei atiteks 8 mln. Švedijos kronų (3,2 mln. litų), auksinis medalis ir diplomas, kuriuos per Stokholme įvyksiančią oficialią ceremoniją jam įteiks šalies karalius Carlas XVI Gustafas. Ceremonija įvyks gruodžio 10 dieną, kai minimos premijų įsteigėjo Alfredo Nobelio mirties metinės.

Nuo 2001-ųjų iki 2011 metų Nobelio laureatams būdavo skiriama 10 mln. Švedijos kronų piniginė premija, tačiau Nobelio fondas šią sumą sumažino dėl ekonomikos krizės.

Pernai Nobelio literatūros premija atiteko kinų rašytojui Mo Yanui už veikalus, kuriuose „haliucinaciniu realizmu sulydomi liaudies pasakojimai, istorija ir dabartis“.

Šių metų Nobelio premiją už pasiekimus literatūroje pelniusi kanadietė prozininkė Alice Munro savo įtempto siužeto įžvalgiuose kūriniuose vaizduoja gyvenimą kaimiškąjį Ontariją, kuriame pati užaugo, tarsi didinamuoju stiklu išryškindama žmogaus būklės trapumą.

Nors per pastaruosius keturis dešimtmečius ši rašytoja sulaukė didžiulio pasisekimo ir pelnė daug literatūros apdovanojimų, 82 metų A.Munro išlieka nesusireikšminusi ir kukli – kaip ir jos apsakymų bei romanų personažai.

Paprastai jos pagrindiniais personažais tampa moterys, neatitinkančios įprasto gražios, kerinčios herojės stereotipo – galbūt atspindinčios jos vaikystės puritoniškas vertybes.

„Ji nėra visuomenės elito veikėja. Iš tikrųjų ji retai matoma viešumoje ir nevažinėja į knygų pristatymo gastroles“, – komentavo Amerikos literatūros kritikas Davidas Homelas.

Kad ir kokia būtų talentinga, ori ir elegantiška, ji dažnai vaizduojama kaip kitos didžios Kanados literatūros veikėjos – Margaret Atwood – visiška priešingybė.

1931 metų liepos 10-ąją Ontarijo miestelyje Vingame gimusi A.Munro užaugo kaime. Jos tėvas Robertas Ericas Laidlaw vertėsi lapių ir paukščių auginimu, o jos motina dirbo mokytoja miestelyje.

Būdama 11 metų, A.Munro pasiryžo tapti rašytoja ir niekada nenukrypo nuo pasirinkto kelio.

„Manau, man šioje srityje pasisekė tikriausiai todėl, kad neturėjau jokių kitų talentų“, – ji aiškino duodama interviu, kurio vaizdo įrašas buvo paskelbtas portale „YouTube“.

„Nesu tikra intelektualė, – A.Munro. – Buvau nebloga namų šeimininkė, tačiau išties ne itin įspūdinga. Niekada nebuvau užsibrėžusi veiki kažką kitą, todėl mano kelyje nebuvo jokių kliūčių, kokių gyvenimas pateikia daugybei kitų žmonių.“

„Man tai visuomet atrodė tarsi magija“, – prisipažino ji/

Pirmasis A.Munro apsakymas „Šešėlio matmenys“ (The Dimensions of a Shadow) buvo išspausdintas 1950 metais, kai ji studijavo Vakarų Ontarijo universitete.

Su savo pirmuoju vyru Jamesu Munro ji susipažino dar būdama moksleivė. Jiedu susituokė 1951 metais ir persikėlė gyventi į Vankuverį Kanados vakariniame pakraštyje, kur susilaukė trijų dukrų.

1963 metais sutuoktiniai nusipirko namą Viktorijos mieste ir atidarė knygyną „Munro's Books“, kurį rašytojas Allanas Fotheringhamas laikė „nuostabiausia knygų krautuvėle Kanadoje, o galbūt ir Šiaurės Amerikoje“.

A.Munro triskart pelnė Generalgubernatoriaus apdovanojimą už meninės literatūros kūrinius – pirmiausiai už 1968 metais išleistą apsakymų rinkinį „Laimingųjų šešėlių šokis“ (Dance of the Happy Shades).

Aukščiausias Kanados literatūros apdovanojimas jai taip pat buvo skirtas už apsakymus „Kaip manai, kas esi?“ (Who Do You Think You Are?, 1978) ir „Meilės pažanga“ (The Progress of Love, 1986).

Jos apsakymai taip pat dažnai būdavo spausdinami prestižiniuose žurnaluose, tokiuose kaip „The New Yorker“ ir „The Atlantic Monthly“.

Naujasias apsakymų rinkinys „Brangus gyvenime“ (Dear Life) buvo išleistas 2012-aisiais.

„Ji rašo apie moteris ir moterims, tačiau nedemonizuoja vyrų“, – apibendrino D.Homelas.

Dėl savo kūrinių tematikos ir stiliaus – pavyzdžiui, įvykių perteikimo atpasakotojo lūpomis – A.Munro buvo lyginama su garsiuoju XIX amžiaus rusų rašytoju Antonu Čechovu.

„Mūsų Čechovo“ pravardę jai pirmoji suteikė amerikietė apsakymų kūrėja Cynthia Ozick, kurios tėvai buvo Rusijoje gimę žydai.

Pati A.Munro sakė rašanti apie „santykių papilvę“ ir pridūrė, kad jos kūriniuose vaizduojanti gyvenimą Kanadoje, „nes gyvenu čia tokiame suirzimo lygyje, kurio nepasiekčiau kitoje vietoje, kurią pažinočiau prasčiau“.

Kai A.Munro pirmoji santuoka iširo 1972 metais, ji tapo rašytoja rezidente savo universitete Ontarijuje.

Po ketverių metų ji vėl ištekėjo už geografo Geraldo Fremlino ir išleisdavo naujų kūrinių maždaug kas ketverius metus.

A.Munro anksčiau šiais metais sakė, kad ji „tikriausiai“ daugiau neberašys.

Duodama interviu dienraščiui „The New York Times“, ji teigė norinti baigti rašytojos karjerą ir sakė, kad rinkinys „Brangus gyvenime“ bus paskutinis jos kūrinys.