1914–1918 metų Didžiojo karo atminimo renginiai planuojami
vasarą abiejose Vakarų fronto pusėse, tačiau kol kas nenumatomas
nei vienas renginys, kuris suburtų kartu buvusius priešininkus.
Planus surengti didelį susitikimą Sarajeve, kur 1914 metų
birželio 28 dieną vienas serbų nacionalistas nužudė Austrijos-
Vengrijos sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą,
išprovokuodamas karinį konfliktą, teko atšaukti taip ir nepasiekus
tarptautinio sutarimo.
Europa virto griuvėsiais per milžiniškų išteklių
pareikalavusį ketverius metus trukusį karą. Nors Europos valstybės
patyrė bendrą traumą dėl konflikto, kurį kai kurie istorikai
vadina kolektyvine savižudybe, jų prisiminimai apie Didįjį karą
smarkiai skiriasi.
Europiečiai „toliau vertina šį tarptautinį įvykį per
siaurą nacionalinės atminties prizmę“, aiškino australas
istorikas Johnas Horne'as, dirbantis Dublino
universitete.
Britų ir prancūzų kolektyvinėje sąmonėje Pirmasis pasaulinis
karas yra giliai įsirėžęs kaip teisinga ir būtina pergalė, nors
ir pasiekta siaubinga žmonių gyvybių kaina.
Šio karo atminimas yra labai svarbus Prancūzijoje ir Didžiojoje
Britanijoje, taip pat Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje kurių
netgi nacionalinės tapatybės neatsiejamos nuo šio konflikto. Dėl
šių priežasčių tose šalyse planuojami šimtai oficialių
atminimų projektų, o šią temą išsamiai nušviečia
žiniasklaida.
Tuo tarpu Vokietijoje ir Rusijoje padėtis kitokia – Didžiojo
karo atminimą ten smarkiai pranoksta dviem dešimtmečiais vėliau
prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo vaizdiniai.
Šimtmečio minėjimai bus rengiami tuo metu, kai pati bendros
Europos ateities idėja yra puolama: euro zonoje ketvirtus metus
tęsiantis ekonomikos krizei, visame Senajame žemyne stiprėja
euroskeptiškos, nacionalistinės ir ultradešiniosios jėgos.
Skirtinga patirtis kiekvienoje šalyej
Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių šalių delegacijos buvo
pakviestos atvykti į Prancūzijoje vyksiančią „taikos
demonstraciją“ per Bastilijos paėmimo dieną – liepos 14-ąją.
Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas ir
Prancūzijos vadovas Francois Hollande'as taip pat
stovės vienas šalia kito Prancūzijoje rugpjūčio 3-ąją –
demonstruodami „rimtį ir pagarbą“.
Kitą dieną planuojama surengti Vokietijos ir Britanijos
ceremoniją Belgijoje, į kurią vokiečių kariai įsiveržė
pirmąją karo dieną – 1914 metų rugpjūčio 3-ąją.
Tačiau pačioje Vokietijoje, taip pat Italijoje ir vidurio
Europoje Didžiojo karo šimtmetis iki šiol nesulaukė didesnio
dėmesio.
Nacionalinė atmintis labai skirtinga, todėl tampa sunku arba net
neįmanoma visiems buvusiems priešininkams minėti šią sukaktį
visiems kartu, aiškina istorikai.
„Kiekvienoje šalyje – skirtinga patirtis“, – argumentavo
vokiečių istorikas Gerdas Krumeichas, pridūręs, jog tai įrodo,
kad „nėra tokio dalyko kaip bendra Europos mąstysena arba
jautrumas; (bendra) Europa iš esmės lieka tik labai racionalia
idėja“.
Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje vyks virtinė kultūros
projektų, kuriuos organizuoja Prancūzija ir Vokietija.
Tačiau kaimyninėje Serbijoje, kuri atmeta prielaidas, jog serbų
nacionalizmas padėjo išprovokuoti karą, norima šimtmečio sukaktį
panaudoti kaip galimybę išaiškinti tiesą ir visą istorinę
atsakomybę suversti Austrijos-Vengrijos imperijai.
Tuo tarpu prezidento Vladimiro Putino vadovaujama Rusija
pasinaudojo proga pakurstyti nacionalinį pasididžiavimą, gaivindama
prisiminimus apie Didįjį karą, kuris esą buvo neteisingai
užmirštas Sovietų Sąjungos laikais.
Dabartiniai Rusijos lyderiai kaltina bolševikinės Rusijos
vadovus gėdingai nusilenkus Vokietijai 1917 metais.
Didysis karas beveik pusę žmonijos įtraukė į smurtą, kurio
mastas ir intensyvumas tuomet dar neturėjo precedento.
Per 52 šio konflikto mėnesius žuvo apie 10 mln. žmonių, o dar
20 mln. buvo sužeisti arba suluošinti mūšių laukuose, kurie
tęsėsi nuo Šiaurės jūros iki Rusijos stepių ir Vidurio Rytų
dykumų.
Per okupacijas milijonai civilių žuvo nuo ligų, bado arba
deportacijų – įskaitant milijonus armėnų, kuriuos sistemingai
žudė turkų pajėgos.
Po šio konflikto subyrėjo keturios galingiausios imperijos:
Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų; buvo
perbraižytas pasaulio žemėlapis ir susikūrė dešimtys naujų
valstybių, įskaitant ir tris Baltijos valstybes.
Pirmasis pasaulinis karas paskatino daugelio ideologijų,
nulėmusių XX amžiaus istoriją ir jo tolesnius konfliktus, -
komunizmo, fašizmo, nacizmo, antikolonializmo ir pacifizmo -
iškilimą.
Tuo tarpu Europos ekonominis ir politinis krachas atvėrė kelią
iškilti naujai ekonominei ir karinei galybei: Jungtinėms Valstijoms,
kurios dominavo pasaulyje nuo praeito šimtmečio antros pusės.