1914–1918 metų Didžiojo karo atminimo renginiai planuojami vasarą abiejose Vakarų fronto pusėse, tačiau kol kas nenumatomas nei vienas renginys, kuris suburtų kartu buvusius priešininkus.
Planus surengti didelį susitikimą Sarajeve, kur 1914 metų birželio 28 dieną vienas serbų nacionalistas nužudė Austrijos- Vengrijos sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą, išprovokuodamas karinį konfliktą, teko atšaukti taip ir nepasiekus tarptautinio sutarimo.
Europa virto griuvėsiais per milžiniškų išteklių pareikalavusį ketverius metus trukusį karą. Nors Europos valstybės patyrė bendrą traumą dėl konflikto, kurį kai kurie istorikai vadina kolektyvine savižudybe, jų prisiminimai apie Didįjį karą smarkiai skiriasi.
Europiečiai „toliau vertina šį tarptautinį įvykį per siaurą nacionalinės atminties prizmę“, aiškino australas istorikas Johnas Horne'as, dirbantis Dublino universitete.
Britų ir prancūzų kolektyvinėje sąmonėje Pirmasis pasaulinis karas yra giliai įsirėžęs kaip teisinga ir būtina pergalė, nors ir pasiekta siaubinga žmonių gyvybių kaina.
Šio karo atminimas yra labai svarbus Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, taip pat Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje kurių netgi nacionalinės tapatybės neatsiejamos nuo šio konflikto. Dėl šių priežasčių tose šalyse planuojami šimtai oficialių atminimų projektų, o šią temą išsamiai nušviečia žiniasklaida.
Tuo tarpu Vokietijoje ir Rusijoje padėtis kitokia – Didžiojo karo atminimą ten smarkiai pranoksta dviem dešimtmečiais vėliau prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo vaizdiniai.
Šimtmečio minėjimai bus rengiami tuo metu, kai pati bendros Europos ateities idėja yra puolama: euro zonoje ketvirtus metus tęsiantis ekonomikos krizei, visame Senajame žemyne stiprėja euroskeptiškos, nacionalistinės ir ultradešiniosios jėgos.
Skirtinga patirtis kiekvienoje šalyej
Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių šalių delegacijos buvo pakviestos atvykti į Prancūzijoje vyksiančią „taikos demonstraciją“ per Bastilijos paėmimo dieną – liepos 14-ąją.
Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas ir Prancūzijos vadovas Francois Hollande'as taip pat stovės vienas šalia kito Prancūzijoje rugpjūčio 3-ąją – demonstruodami „rimtį ir pagarbą“.
Kitą dieną planuojama surengti Vokietijos ir Britanijos ceremoniją Belgijoje, į kurią vokiečių kariai įsiveržė pirmąją karo dieną – 1914 metų rugpjūčio 3-ąją.
Tačiau pačioje Vokietijoje, taip pat Italijoje ir vidurio Europoje Didžiojo karo šimtmetis iki šiol nesulaukė didesnio dėmesio.
Nacionalinė atmintis labai skirtinga, todėl tampa sunku arba net neįmanoma visiems buvusiems priešininkams minėti šią sukaktį visiems kartu, aiškina istorikai.
„Kiekvienoje šalyje – skirtinga patirtis“, – argumentavo vokiečių istorikas Gerdas Krumeichas, pridūręs, jog tai įrodo, kad „nėra tokio dalyko kaip bendra Europos mąstysena arba jautrumas; (bendra) Europa iš esmės lieka tik labai racionalia idėja“.
Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje vyks virtinė kultūros projektų, kuriuos organizuoja Prancūzija ir Vokietija.
Tačiau kaimyninėje Serbijoje, kuri atmeta prielaidas, jog serbų nacionalizmas padėjo išprovokuoti karą, norima šimtmečio sukaktį panaudoti kaip galimybę išaiškinti tiesą ir visą istorinę atsakomybę suversti Austrijos-Vengrijos imperijai.
Tuo tarpu prezidento Vladimiro Putino vadovaujama Rusija pasinaudojo proga pakurstyti nacionalinį pasididžiavimą, gaivindama prisiminimus apie Didįjį karą, kuris esą buvo neteisingai užmirštas Sovietų Sąjungos laikais.
Dabartiniai Rusijos lyderiai kaltina bolševikinės Rusijos vadovus gėdingai nusilenkus Vokietijai 1917 metais.
Didysis karas beveik pusę žmonijos įtraukė į smurtą, kurio mastas ir intensyvumas tuomet dar neturėjo precedento.
Per 52 šio konflikto mėnesius žuvo apie 10 mln. žmonių, o dar 20 mln. buvo sužeisti arba suluošinti mūšių laukuose, kurie tęsėsi nuo Šiaurės jūros iki Rusijos stepių ir Vidurio Rytų dykumų.
Per okupacijas milijonai civilių žuvo nuo ligų, bado arba deportacijų – įskaitant milijonus armėnų, kuriuos sistemingai žudė turkų pajėgos.
Po šio konflikto subyrėjo keturios galingiausios imperijos: Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų; buvo perbraižytas pasaulio žemėlapis ir susikūrė dešimtys naujų valstybių, įskaitant ir tris Baltijos valstybes.
Pirmasis pasaulinis karas paskatino daugelio ideologijų, nulėmusių XX amžiaus istoriją ir jo tolesnius konfliktus, - komunizmo, fašizmo, nacizmo, antikolonializmo ir pacifizmo - iškilimą.
Tuo tarpu Europos ekonominis ir politinis krachas atvėrė kelią iškilti naujai ekonominei ir karinei galybei: Jungtinėms Valstijoms, kurios dominavo pasaulyje nuo praeito šimtmečio antros pusės.
