„Taika turi būti bendras tikslas, - sakė Belgijos karalius Philippe'as, kreipdamasis į valstybių ir vyriausybių vadovus, susirinkusius Lježo mieste. - Pirmasis pasaulinis karas primena mums pamąstyti apie mūsų atsakomybę suburti žmones“.
Lyderiai iš viso Senojo žemyno, pradedant Jungtine Karalyste bei Airija ir baigiant Vokietija, Austrija, Bulgarija ir Malta, dalyvavo atminimo ceremonijoje Kuento sąjungininkų karo memoriale, kurį sudaro virš miesto iškilęs didžiulis bokštas, stovintis šalia pilko akmens bažnyčios su dideliu kupolu.
Kreipdamasis į susirinkusiuosius, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as priminė apie Vokietijos invaziją į neutralią Belgiją 1914 metų rugpjūčio pradžioje, po kurios nedidelis konfliktas Balkanuose virto globaliu karu, išvesdamas paraleles su šių dienų įvykiais.
„Kaip galime likti neutralūs šiandien, kai žmonės visai greta Europos kovoja už savo teises?“ - sakė F.Hollande'as, akivaizdžiai turėdamas galvoje krizę Ukrainoje.
„Kaip galim likti neutralūs, kai numušamas keleivinis lėktuvas, kai vyksta konfliktai Irake, Sirijoje, Libane, Gazoje?“ - sakė Prancūzijos vadovas.
„Negalime likti neutralūs. Europa turi laikytis savo įsipareigojimų Jungtinėms Tautoms“, - sakė jis, kreipdamasis į auditoriją, kurioje buvo Kembridžo kunigaikštis Williamas ir jo žmona Catherine, taip pat maždaug 80 valstybių vadovai bei atstovai.
Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas savo ruožtu sakė, kad Berlynas pradėjo karą vadovaudamasis tik „karine logika“, ir jau iš karto tapo akivaizdu, kad „sutartys tapo bevertės, o civilizacijos normos neteko įstatyminės galios“.
Lježas, svarbus akmens anglių ir plieno pramonės centras Belgijos rytuose, tapo pirmąja kliūtimi vokiečių pajėgoms.
Jo trumpas, bet įnirtingas pasipriešinimas tebėra belgų nacionalinio pasididžiavimo šaltinis – miesto gynėjams pavyko pakankamai užlaikyti priešą, kad žlugtų Vokietijos planai greitai iškovoti pergalę.
Griuvėsiais virtęs Lježas brangiai sumokėjo už savo pasiaukojimą, tačiau Prancūzija šiam miestui suteikė prestižinį Garbės Legiono ordiną.
Būtent Vokietijos invazija į Belgiją tapo oficialia priežastimi įsitraukti į karą Britanijai, tapusia paskutine grandimi tarpusavio gynybos sutarčių sistemoje, turėjusioje išsaugoti taiką, tačiau galiausiai nugramzdinusioje Europą į skerdynių sūkurį.
„Žiburiai gęsta visoje Europoje. Mes nebepamatysime jų įžiebtų savo laikais“, – sielvartavo Britanijos užsienio reikalų sekretorius seras Edwardas Grey, kai Berlynas rugpjūčio 4-ąją atmetė Londono ultimatumą gerbti Belgijos neutralumą.
Per tolesnius ketverius metus žuvo 10 mln. karių, 20 mln. buvo sužeisti, taip pat žuvo milijonai civilių ir subyrėjo ištisos imperijos.
