6.3balo žemės drebėjimas atėmė 309 miesto gyventojų gyvybes. Apie 20 tūkst. paliko savo namus mieste visam laikui iš išsikraustė gyventi kitus. Likę 50 tūkst. žmonių dabar glaudžiasi miesto pakraščiuose pastatytuose bendruomenės namuose ir su liūdesiu galvoja apie mirusį miestą, kurio atgimimo jie greičiausiai nesulauks.
L'Akvilos centras primena vaiduoklių miestą. Balti apdriskę tinklai, pritvirtinti prie pastolių, dengiančių 90proc. Miesto pastatų, blaškosi vėjyje. Pastatus, sutvirtintus metalinėmis konstrukcijomis, planuojama atstatyti, o tuos, kurie apkalti lentomis – sugriauti.
Miręs miesto centras primena lavos užlietą Pompėją. Gyvenimas čia sustojo 2009-ųjų balandžio 6-ąją. Čiužinius namuose vis dar dengia paklodės, o kai kurių namų virtuvėse ant stalų stovi vazos su seniai nuvytusiomis gėlėmis.
Trylika bendruomenės namų, kuriuose gyvena likę sugriuvusio miesto gyventojai, vadinami naujuoju miestu, tačiau jis toks nebėra. Bendruomenės namus supa aukšti medžiai ir subrandinti sodai.
„Dabar tai yra mūsų namai. Į miesto centrą grįžti neketinu – ten niekada negalėsiu jaustis saugi“, - pasakoja miesto gyventoja Maria Grazia Visconti, vedžiodama savo šunį naujojo miesto gatvelėmis.
Septyni mokslininkai, prasidedant žemės drebėjimui pranešę žmonėms, kad pavojaus nėra, dalyvavo diskusijoje apie seisminio aktyvumo padidėjimą regione 2009-ųjų balandį. Tuo metu teismas juos pripažino kaltais, nes daugelis žmonių paklausę specialistų nepaliko savo namų ir žuvo. Tačiau praėjusią savaitę Italijos apeliacinis teismas išlaisvino mokslininkus nuo kaltinimų žmogžudyste.
Kaltinimai buvo numesti visiems išskyrus vieną mokslininką, Bernardo De Bernardinį. Iki žemės drebėjimo jis buvo civilių apsaugos agentūros direktoriaus padėjėjas. Prieš katastrofą jis sakė, jog virpesiai išlaisvino po žeme besikaupiantį spaudimą. Tačiau jo mokslinės išvados buvo neteisingas, o aukštas pareigas užimančiu mokslininku patikėję žmonės neteko savo gyvybių.
Tačiau nors mokslininkai buvo išteisinti, kaltinimai nesibaigia. Miestas vis dar yra griuvėsių krūva, o įžymybių ir valstybių prižadėti milijonai miesto valdžios nepasiekia net praėjus daugiau nei penkiems metams po nelaimės.
Garsioji dainininkė Madona, kurios seneliai gimė netoli L'Akvilos, buvo pirmoji sugriauto miesto viltis atgimti. Ji pažadėjo paaukoti pusę milijono JAV dolerių. Pacentro miesto, iš kurio kilo Madonnos seneliai, meras Fernando Caparso tuo metu paskelbęs apie dainininkės pasiryžimą padėti tvirtino, jog pinigai niekada nepateko į miesto valdžios rankas.
Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi 2009-ųjų Didžiojo aštuoneto susitikimą iš Sardinijos perkėlė į L'Akvilą tikėdamasis, kad taip bus atkreiptas dėmesys į pagalvos reikalingumą. Beveik kiekviena susitikime dalyvavusi šalis pažadėjo atstatyti po mokyklą ar bažnyčią. Tuo metu pirmoji Prancūzijos ponia Carla Bruni, kilusi iš Italijos, pažadėjo paaukoti asmenines lėšas, kad būtų atstatyta ligoninė.
„Po susitikimo čia sugrįšiu viena. Sugrįšiu aplankyti ligoninės ir didžiulę drąsą parodžiusių žmonių“, - žadėjo C.Bruni. Tačiau ji niekada negrįžo.
Iš 105 žemės drebėjimo teritorijoje stovėjusių bažnyčių 99 buvo smarkiai apgadintos. Iš karto po nelaimės miesto valdžia apskaičiavo, kad viskam atstatyti prireiks 30 milijonų eurų, tačiau vien žmonių perkėlimas į naująjį miestą pareikalavo didesnės pinigų sumos. Iki šiol nėra atstatyta nė viena ligoninė, bažnyčia ar mokykla.
Dabar miesto valdžia tvirtina, kad atstatymui prireiks 525 milijonų eurų. Italijos kultūros ministerija siunčia pagalbos šauksmus į visas puses ir tikisi, kad žadėti milijonai galiausiai pasieks sugriautą miestą. Kiekvieną kartą, kai apgriuvusi bažnyčia sulaukia tikinčiųjų, L'Akvilos vyskupijos kultūros direktorius tėvas Domenico Marcoccis tai vadina stebuklu.
„Mano gyvenimo miestui atstatyti neužteks. Turime vilties, kad mums padės geros valios žmonės“, - vylėsi jis.
Tačiau ne visi, parodę savo gerą valią ir žadėję paaukoti miestui pinigų, tesėjo savo pažadus. JAV prezidentas Barackas Obama, 2009m. apsilankęs miesto griuvėsiuose, pažadėjo paaukoti 4.5 milijono Santa Maria Paganice bažnyčios atstatymui, tačiau ši suma bažnyčios niekada nepasiekė. Šiandien ji stovi sutvirtinta metalinėmis konstrukcijomis ir laukia, kol kas nors pasiryš sumokėti remontui reikalingus milijonus.
Savo pažadų neištesėjo ir Ispanijos vyriausybė, žadėjusi atstatyti penkiolikto amžiaus Ispanijos pilį. Galiausiai Italijos vyriausybė veiksmų ėmėsi pati. Ji pilies atstatymui skyrė 14 milijonų eurų.
Tačiau Prancūzija, Vokietija ir Rusija L'Akvilos gyventojų nenuvylė ir savo pažadus ištesėjo. Prancūzija skyrė 3.35 milijono eurų Santa Maria del Suffragio bažnyčiai atstatyti. Iki šiol bandoma nustatyti, kurios pastato dalys gali būti panaudotos iš naujo, o darbus planuojama baigti tik 2021-aisiais.
Praėjusių metų vasarą Kazachstano paaukotų 1.7 milijono eurų dėka buvo atidaryta San Giuseppe oratorija. Kanada taip pat pažadėjo 3 milijonų aurų auką, kad būtų atstatytas studentų centras, kuriame per žemės drebėjimą žuvo aštuoni studentai. Japonija skyrė pusę milijono eurų infrastruktūriniams projektams, o Australija ir Pasaulio monumentų fondas planuoja skirti po keletą milijonų eurų bažnyčių atstatymui.
2013-ųjų spalį Vokietijos statybininkai pradėjo remonto darbus L'Akvilos priemiestyje Onnoje, kur per katastrofą sugriuvus pastatui žuvo 38 žmonės. Žadėti 3.5 milijono eurų po penkerių metų leido pradėti atstatymo darbus. Ši Vokietijos auka yra labai simbolinė – bažnyčioje, kurią planuojama atstatyti už skirtą sumą, per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai nužudė 17 italų. Onnos bažnyčią tikimasi atkurti per dvylika metų, tačiau gali būti, kad viso miesto taip ir nepavyks atstatyti.
Rusija kol kas paaukojo didžiausią pinigų sumą – septyni milijonai eurų buvo skirti San Gregorijo Magno bažnyčiai ir Palazzo Ardinghelli rūmams atstatyti.
Tačiau net ir gavus aukas sunku numatyti, kiek jų bus panaudota atstatymams. Praėjusių metų liepą už korupciją buvo atleisti penki valdininkai. Buvęs miestelio meras Massimo Cialente, ketinantis vėl grįžti į pareigas, teigė palikęs savo postą, nes buvo „meras be miesto“.
„Jaučiausi kaip Kabulo meras. Visi bandė mus sužlugdyti, bet niekas neskubėjo suteikti pagalbos“, - pasakojo jis.
Parengė Emilija Riaukaitė
