Vakarų valstybėse Katalikų bažnyčia jau senokai susitaikė su išmokų pedofilų aukoms būtinybe, o Lenkija tam ryžosi vien spaudžiama Vatikano.
Kunigų pedofilijai negailestingą kovą paskelbęs naujasis popiežius Pranciškus privertė Lenkijos bažnyčios hierarchus ne tiktai pripažinti šią bėdą, bet ir priimti kovos su ja programą.
Kai vaikystėje kunigo tvirkintas Marcinas K. prieš dvejus metus teisme panoro prisiteisti kompensaciją už gydymosi išlaidas, tuometis Vyskupų konferencijos pirmininkas Jozefas Michalikas ieškinį išjuokė.
Pasak arkivyskupo J.Michaliko, prasikalto vien konkretus kunigas, o Bažnyčia su pedofilija neturi nieko bendra ir niekada tokių ieškinių neatlygins.
Sudarė taikos sutartį
27 metų Marcinas K. atsiėmė savo ieškinį iš Košalino teismo ir priėmė Bažnyčios siūlymą sudaryti taikos sutartį.
Nors sutarties sąlygos nėra viešinamos, Varšuvos žiniasklaida tvirtina, kad Bažnyčia sutiko išmokėti 150 tūkstančių zlotų (36,7 tūkst. Eur) už tai, kad teismo byla būtų nutraukta.
Marcinas K. teisme reikalavo, kad Košalino ir Kolobžego vyskupijos bei pastarojo miesto Šv.Vaitiekaus parapija kartu sumokėtų 200 tūkst. zlotų (73,35 tūkst. eurų) gydymo išlaidoms atlyginti.
Vyskupija sprendimą išmokėti nemenką kompensaciją įvardijo kaip „katalikiškos pagalbos gestą“ besigydančiam Marcinui K. Pastarasis gautą išmoką pavadino „Bažnyčios atgailavimo, o ne pagalbos gestu“ ir tvirtina, jog vyskupai jam atlyginti ryžosi tik supratę, kad teisme bylą pralaimės.
Taip tvirtina ir Helsinkio žmogaus teisių organizacijos Lenkijoje vadovas, advokatas Adamas Bodnaras, per procesą gynęs Marciną K.
A.Bodnaras priminė, kad jie nuo pat pradžių Bažnyčiai siūlė išmokėti kompensaciją, bet vyskupai dvejus metus nesileido į jokias kalbas.
Bažnyčios atstovai esą nusileido tiktai priremti neginčijamų įrodymų, kad Lenkijos įstatymai darbdavį įpareigoja atsakyti už pavaldinių veiksmus, o kunigo Zbigniewo R. prasižengimus vyskupai ignoravo.
Pateko į ligoninę
Dvylikametį Marciną K. kunigas suviliojo pasisiūlęs po laidotuvių iš kapinių parvežti namo savo automobiliu.
Važiuojant dvasininkas pasakė, kad turi trumpam užsukti į kleboniją, ir paprašė berniuko padėti užnešti į jo kambarį kai kuriuos daiktus.
Kambaryje kunigas pasisodino berniuką ant lovos ir ėmė jį masturbuoti, kita ranka tenkindamas save. Suvedžiotą paauglį kunigas vėliau ėmė persekioti, pasitikdavo po pamokų prie mokyklos, susirasdavo per mišias.
Po pusmečio berniukas pradėjo slapstytis nuo kunigo ir netgi ryžosi apie tvirkinimą papasakoti klasės auklėtojai. Bet ji, užuot kreipusis į policiją, su direktore pasikvietė berniuko motiną ir išbarė, kad jos sūnus apkalba visų mylimą kunigą.
Motina patikėjo pedagogėmis ir neapskundė kunigo policijai, bet išbarė sūnų už šlykščius pliurpalus. Nesulaukęs pagalbos berniukas ėmė dėl visko kaltinti save, pradėjo bėgti iš pamokų, užsisklendė ir galų gale pateko į psichiatrijos ligoninę.
Vyskupai nereagavo
Psichologų padedamas vaikinas per keletą metų atsikratė kaltės jausmo, o visai pagijęs nutarė apsaugoti kitus vaikus nuo iškrypėlio kunigo ir kreipėsi į teismą.
Zbigniewui R. už dviejų paauglių tvirkinimą teismas skyrė minimalią bausmę – 2 metus nelaisvės, nors už tokį nusikaltimą grėsė 6 kartus ilgesnis kalinimas.
Iš kalėjimo Zbigniewas R. dėl gero elgesio buvo paleistas pusmečiu anksčiau. Vis dėlto dabar jis jau nebekunigauja – buvo pašalintas iš dvasininkų luomo.
Marcinui K. pavyko surinkti įrodymų, kad kunigo Zbigniewo R. viršininkai žinojo, kad jis tvirkina berniukus, bet nuo pareigų nenušalino.
Nukentėjusiajam televizijoje paraginus atsiliepti kitas kunigo aukas, dėl patirto tvirkinimo prisipažino dar 6 vyrai. Teisme liudyti sutiko tik vienas jų, o kiti esą gėdijosi, kad apie tai sužinos ir pašieps draugai, žmonos ar bendradarbiai.
Kad vyskupai niekaip nereagavo į Zbigniewo R. prasižengimus, paliudijo net keli buvę šio kunigo patarnautojai.
Vienas kunigystės išsižadėjęs seminaristas tvirtina, jog tokiam žingsniui apsisprendė pamatęs kunigo Zbigniewo R. ištvirkavimus ir vyresnybės abejingumą.
Įstatymai pedofilams dar palankūs
Popiežius Pranciškus (nuotr.)jau kurį laiką siekia, kad Katalikų bažnyčia bet kokia kaina atsikratytų pedofilijos šleifo. Nors daugelyje Vakarų Europos šalių lytiniams nusikaltimams negalioja senaties terminas, Lenkijoje dėl to skųstis galima ne vėliau kaip praėjus 10 metų po įvykio.
Teisės profesorė Monika Platek teigia, jog tokia nuostata labai nepalanki pedofilijos aukoms. Mat tokie žmonės ilgai gydosi dvasines žaizdas ir drąsos kreiptis į teismą įgyja būdami 30–40 metų, kai kaltinimai jau yra tapę nebegaliojančiais.
Be to, kunigai aukas dažniausiai renkasi iš nedarnių šeimų ir nukentėjusieji jaunystėje neturi galimybės samdytis brangius advokatus. M.Platek teigia, jog pedofilijos aukoms sunku ir todėl, kad advokatai bijo užsitraukti visagalės Bažnyčios nemalonę ir vengia su ja bylinėtis.
Tai patyrė ir Bažnyčią į teismą panoręs paduoti Marcinas K. – ginti jo ieškinį apsiėmė vienos Helsinkio žmogaus teisių organizacijos atstovai. Jos vadovas A.Bodnaras džiaugiasi, kad Marcino K. drąsa paskatino dar dvi kunigų pedofilų aukas savo skriaudikus kunigus paduoti į teismą.
Apžvalgininkai teigia, kad sprendimas išmokėti kompensaciją Marcinui K. liudija, kad vietos Bažnyčia ima rimčiau vertinti kunigų pedofilų prasižengimus.
Kartu priekaištaujama, kad kunigams kol kas tebegalioja vyskupų priesakas apie tokius kolegų prasižengimus informuoti ne teisėsaugą, bet savo viršininkus dvasininkus. Kritikuodamas tokį nurodymą Marcinas K. teigė, kad Lenkijos bažnyčios paskelbtas tikslas – „nulinė tolerancija kunigų pedofilijai“ – kol kas yra labiau reklaminis šūkis nei realybė.
