Vyrai prisistato kurdais iš Sirijos ir pasakoja, kad kelias paras miegojo tik po 1-2 valandas. Ištrūkę iš pragaro savo gimtinėje, jie džiaugiasi pagaliau pasiekę Graikijos krantus.
„Graikija mums yra tiesus kelias į Europą. Į Vokietiją ar Švediją. Mano dėdė gyvena Vokietijoje. Pas jį ir keliauju. Labai džiaugiuosi, kad jau esu Europoje. Kurdų nemėgsta niekur – nei Sirijoje, nei Turkijoje“, – sako neformalus grupelės lyderis J.Fattahas.
Jis pasakoja, kad Sirijoje žmonės negali jaustis laisvi. Negali laisvai kalbėti tai, ką galvoja. Maža to, jie yra atsidūrę karo epicentre.
„Mūsų namuose Sirijoje, kurdų namuose, vyrauja skurdas. Mes esame visiški skurdžiai. Dabar mūsų namai dar ir bombarduojami. Naudojama artilerija, atakuoja aviacija, žūsta daug žmonių. Žūsta labai daug sirų, o kodėl tai vyksta, mes nežinome“, – priežastis, paskatinusias pasitraukti iš gimtųjų vietų, dėsto studentas.
Grupelė draugų į Graikiją keliavo per Turkiją. Atsidūrę Izmiro mieste, kiekvienas žmonių kontrabandininkams už tai, kad būtų perkelti per jūrą į Europos Sąjungą, sumokėjo po 1 tūkst. 200 dolerių. Sako, kad tai jiems yra milžiniški pinigai. Tačiau viskas atsipirko pasiekus šiaurinę Graikijai priklausančios Lesbo salos dalį.
Autobusais veža tūkstančius
Šią grupelę Sirijos kurdų sutikau Molivos miestelyje įkurtame migrantų surinkimo punkte. Vos tik prasidėjus migrantų antplūdžiui į Lesbo salą, Graikijos pakrantę pasiekę migrantai maždaug 70 km pėsčiomis per kalnus traukdavo į salos sostinę Mitilėnę. Čia jie susitvarkydavo privalomus dokumentus, o vėliau jų laukdavo gyvenimas gatvėje, vieną dieną tikintis keltu išplaukti į Atėnus.
Migrantų saloje daugėjo, tūkstančių tūkstančiai jų koncentravosi aplink Mitilėnės uostą. Vietos gyventojai sako, kad migrantų buvo tiek daug, jog per juos jau nebesimatė nei turistų, nei salos gyventojų. Prasidėjo neramumai. Iš Atėnų į Mitilėnę buvo permesti riaušių policijos daliniai, galintys suvaldyti tūkstantinę įniršusių žmonių minią.
Jei norite skaityti apie Lietuvos pilotų fiksuojamus rekordinius migrantų srautus, plūstančius iš Turkijos į Graikiją, spauskite čia.
Jei norite skaityti apie tai, kaip milžiniškas migrantų srautas pakeitė Graikijai priklausančios Lesbo salos gyvenimą, spauskite čia.
Jei norite skaityti į Vokietiją keliaujančio jauno siro istoriją, spauskite čia.
Jei norite sužinoti, kodėl graikai renka atplaukiančių migrantų valčių variklius, spauskite čia.
Graikijos valdžia saloje įsteigė kelias migrantų stovyklas. Apie 30 tūkst. saloje buvusių migrantų organizuotai buvo išgabenta į žemyną. O pakrantėse, kur atplaukia daugiausia migrantų valčių, įsikūrė savanoriai, padedantys žmonėms išlipti į krantą ir rodantys kelią, kur eiti toliau.
„Norvegų savanoriai čia dirba labai stipriai. Jie labai daug padaro“, – sako pakrantėje įsikūręs savanoris gydytojas iš Prancūzijos, atplaukiantiems migrantams teikiantis medicinos pagalbą.
Tie patys savanoriai šiaurinėje salos dalyje įsteigė ir kelis punktus, į kuriuos nukreipiami krantą pasiekę migrantai. Čia jie laukia autobusų, nuvešiančių juos į migrantų stovyklas (pavieniai, kurių per dieną susidaro keli šimtai, vis dėlto ir toliau patys pėsčiomis bando pasiekti Mitilėnę). Būtent viename iš tokių punktų ir sutikau grupelę Sirijos kurdų.
„Labai sunku pasakyti, kiek mes per dieną jų nuvežame į stovyklas. Autobusai nuo aušros iki sutemos kursuoja be sustojimo. O dar ir diena dienai nelygu. Pavyzdžiui, vakar žmonių buvo žymiai daugiau. Šiandien jų yra mažiau. Bet kokiu atveju, skaičiuoti reikia tūkstančiais“, – sako ryškiaspalve liemene apsirengusi savanorė, garsiais šūksniais raginanti autobuso laukiančius vyrus iš Afganistano pasitraukti nuo važiuojamosios kelio dalies – čia turi pravažiuoti automobiliai ir vietos gyventojų taip mėgstami motoroleriai.
Laukia po kepinančia saule arba geliančioje vėsoje
Tarp laukiančiųjų autobusų – daug šeimų su vaikais. Panašu, kad kai kurios jaunos motinos su kūdikiais ant rankų – nepilnametės mergaitės. Kamputyje susispietusios tyliai tupi moterys visiškai uždengtais veidais, matyti tik jų akys. Pro laukiančių migrantų eilę lėtai eina savanorė ir vaikams dalina obuolius. Privažiavę turistai atsidaro išnuomoto automobilio bagažinę ir saulėje tupintiems žmonėms išdalina geriamo vandens butelius.
„Ačiū, vaikinai“, – dėkoja tvarką čia palaikantys savanoriai.
Geriamas vanduo brangus ne tik pakrantėje, kur migrantai lipa į krantą, bet ir toje vietoje, kur jie laukia autobusų. Tai tik atrodo, kad žmonėms sėdėti ant žemės ir laukti autobuso yra vienas niekis. Pavėsio čia nedaug, tad dieną kepina negailestinga saulė. Anksti iš ryto kaulus laužo geliantis šaltis. Ką tik atplaukę į salą, migrantai būna kiaurai permirkę. Ryto vėsa saulei tekant jiems tikrai nėra pats maloniausias jausmas.
„Turime tik vieną kelią – pasitraukti iš šalies“
Mitilėnės pakraštyje ant akmenuoto jūros kranto mano dėmesį patraukė vieniša palapinė. Nėra abejonių, kad joje – migrantai. Tačiau kodėl jie čia nusprendė pasistatyti palapinę?
Trys jauni vyrai savo vardų nenori sakyti, tačiau du iš jų sutinka nusifotografuoti. Sako, kad yra sirai, jau maždaug savaitę praleidę Lesbo saloje. Giriasi, kad vakare išplaukia į Atėnus. Jie pagaliau gavo bilietus, o ant jūros kranto tiesiog nieko neveikdami stumia laiką, likusį iki kelto išplaukimo.
Trijulė išvengė kelionės į migrantų stovyklą, Mitilėnę pasiekė savarankiškai, čia susitvarkė privalomus dokumentus. Per Turkiją iki Europos jie keliavo dešimt dienų, už persikėlimą per jūrą sumokėjo įprastą kainą – 900–1000 eurų.
„Keliauju į Švediją. Ten gyvena mano brolis ir sesuo. Sirijoje dar liko artimųjų, bet labai tikiuosi, kad greitai ir jie atsidurs Europoje. Tikiuosi, kad pagaliau galėsiu gyventi normalų gyvenimą“, – sako vienas.
Bandau šiek tiek trijulę išprovokuoti. Sakau, kad mano šalyje žmonės kartais piktinasi, jog užuot kovoję už savo šalį su ginklu rankose, jie renkasi pabėgimą.
„O už ką mums Sirijoje kovoti? Iš vienos pusės – islamo fanatikai, kitoje pusėje – diktatorius Basharas al Assadas. Normalaus gyvenimo trokštantys žmonės turi tik vieną kelią – pasitraukti iš šalies“, – pasigirsta atsakymas.
