Palaidoti po mažais žemės kauburiais, atsukti į Meką gulėjo Afganistano, Irako ir Sirijos pabėgėliai. Jie paskendo šią vasarą Egėjo jūroje, bandydami pasiekti Europą trapiais pripučiamais laivais, rašo „EurActiv“.
Niūrus ir tvirtas pagrindinių kapinių Graikijos Lesbo saloje prižiūrėtojas C.Mavrakidis vardijo kitų mirusiųjų metus: „2013, 2014, 2015 metai.“
Dabar jau nebėra vietos laidoti nieko kito siaurame žemės plote, kuris priklauso Šventojo Panteleimono kapinėse. Netoli užpildyto skurdžių skyriaus kapinėse galima matyti klasikiniu stiliumi parengtus, kolonomis apstatytus turtingų graikų kapus, išpuoštus gėlėmis.
Graikijos stačiatikių bažnyčia draudžia kremavimą, todėl kapinės dažnai perpildytos.
„Ką nors reikia daryti, – sakė C.Mavrakidis. – Jų yra daug. Per daug.“
Niekas nežino, kur bus palaidoti kiti kūnai.
Ne visi atpažinti
Beveik pusė milijono žmonių pernai leidosi į pavojingą kelionę iki Europos. Dauguma jų yra nuo karo ir persekiojimo bėgantys sirai, afganai ir irakiečiai. Pasak Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių agentūros, beveik 3 tūkst. iš jų mirė.
Vos 4,4 km nuo Turkijos kranto esanti, tarp turistų populiari trečia didžiausia Graikijos Lesbo sala yra vienas pagrindinių kanalų pabėgėliams patekti į ES.
Atvykėlių skaičius aną vasarą išaugo iki kelių tūkstančių per dieną, pabėgėliams skubant aplenkti rudenines audras, kurios Egėjo jūrą paverčia dar pavojingesne.
Šventojo Panteleimono kapinėse laidojamų žmonių skaičius taip pat išaugo. Daugiau nei trys tuzinai pabėgėlių buvo palaidoti mažoje dulkėtoje erdvėje ant kalno su vaizdu į salą. Vien pirmą spalio savaitę buvo palaidoti keturi iš jų.
Kai kurie greitai paruošti kapai turi mažą marmurinę plokštę, ant kurios dažais užrašyti vardai: „Saad 4-9-2015.“ Ant kitų kapų paprasčiausiai užrašyta: „Nežinomasis 25-8-2015“, „Nežinomasis 28-8-2015“, „Nr. 14 5-1-2013.“ Ant pačių naujausių kapų nėra jokių žymių.
C.Mavrakidis ranka užsidengė burną ir nosį žvelgdamas į atvirą kapą, kuriame palaidotas jaunas irakietis. Jaunuolis buvo atkastas jo šeimai jį atsekus pasitelkiant DNR tyrimą.
Dar daugiau mirusiųjų niekados nebuvo rasti. Vietos gyventojai teigė, kad radę kūnus žvejai kartais juos meta atgal į jūrą tarsi nelegaliai gaudomas žuvis, kad išvengtų policijos dėmesio ir biurokratinių problemų.
Gyvi ir mirusieji
Lesbo saloje ryškiai matyti didžiulio į Europą judančių pabėgėlių srauto įtaka. Saloje, kurioje istoriškai gyveno daugiausia graikų kilmės pabėgėliai iš Azijos trečiajame dešimtmetyje, dabar galima rasti restoranų ir parduotuvių su arabiškais meniu ir ženklais. Kavinės būna pilnos pabėgėlių, besikraunančių mobiliuosius telefonus.
Ilga pakrantė ties oro uostu tapo ryškiai oranžinė dėl šimtų išmestų pripučiamųjų liemenių. Tačiau net Šventojo Panteleimono – ligonius ir skurdžius ginančio šventojo – saugomoje vietovėje pabėgėlių likimas atrodo atšiaurus.
Kiekviename miestelyje Lesbo saloje galima rasti kapines, tačiau jose vietos pakanka mažiau nei tuzinui vietos gyventojų. Dar viena priežastis, kodėl pabėgėliai buvo palaidoti Šventojo Panteleimono kapinėse, – jos apsaugotos nuo benamių šunų, kurie po salą klajoja naktimis, aiškino C.Mavrakidis.
Vietos pagalbos organizacijos kaltino valdžią, kad ji tik ribotai prisideda prie laidojimo vietos trūkumo problemos sprendimo. Savanorė, padedanti organizuoti laidotuves pabėgėliams, Efi Latsoudi teigė, kad jai pabodo girdėti žodžius: „Mes neturime tam biudžeto, tai nėra mūsų atsakomybė.“
Net salos morgas skundėsi, kad trūksta vietos kūnams laikyti, ir reikalavo daugiau laidotuvių, tvirtino E.Latsoudi.
„Kažkas vis tiek atsakingas už visa tai. Net jei niekas nėra atsakingas, kažkas tą atsakomybę turi prisiimti“, – samprotavo E.Latsoudi.
Lesbo salos meras Stavros Galinos teikė, kad šiuo atveju pinigai jam niekados nebuvo problema, nepaisant riboto biudžeto dėl besitęsiančios Graikijos ekonominės krizės.
„Tai yra humanitarinė problema ir niekados jos nelyginčiau su finansinėmis problemomis“, – tvirtino S.Galinos savo biure, pro kurio langus matyti uostas, iš kurio kasdien į Europą keliauja tūkstančiai pabėgėlių.
„Pripažįstu, kad yra problema ir mes ją bandome išspręsti. Žmonės skęsta kasdien, tad ieškome vietos jiems laidoti, – nurodė S.Galinos. – Mums reikia prižiūrėti ne tik gyvus pabėgėlius, bet ir mirusius.“
Žūtbūt pasiekti Europą
Pabėgėlis iš Afganistano Mohammadas Talibas Jabarkhailas siekė pagalbos iš tos pačios organizacijos, kuri rengia laidotuves ir pamaldas mirusiesiems. Jis buvo vienas iš laimingųjų, kuris pasiekė Europą gyvas.
Kai kurie jo draugų mirė tariamai JAV subombardavus Afganistane, Kundūze, esančią ligoninę, kuriai vadovavo „Gydytojai be sienų“ („Medecins Sans Frontieres“, MSF), tikino M.T.Jabarkhailas.
„Aš pabėgau iš Afganistano, nes buvau taikinys. „Islamo valstybė“ (IV) ir Talibanas grasino man tris kartus“, – teigė trisdešimtmetis, su užsienio nevyriausybinėmis organizacijomis dirbantis moterų teisių aktyvistas M.T.Jabarkhailas.
Trijų savaičių kelionę į Europą per Pakistaną, Iraną ir Turkiją M.T.Jabarkhailui, jo pusbroliui ir sūnėnui kainavo 2,5 tūkst. dolerių (apie 2,2 tūkst. eurų) kyšiais įvairiems žmonėms, įskaitant vienam, besivadinančiam Raudonuoju Obuoliu.
Juos apšaudė Irano policija, pagrobė ir apiplėšė Irano ir Turkijos pasienyje. Netekę visų pinigų, jie tęsė kelionę Vokietijos link.
M.T.Jabarkhailo žmona ir keturi jauni vaikai liko Afganistane ir ten jo laukia.
Kaip ir kiti išsiruošę į šią pavojingą kelionę, M.T.Jabarkhailas tvirtino žinojęs, kad gali mirti. „Kai pradėjau kelionę, turėjau du pasirinkimus – pasiekti Europą arba mirti. Tokia yra realybė“, – tikino jis.
Dar viena vieta, į kuriąį taiko pabėgėliai, norintys patekti į Europą, yra Graikijos Koso sala. Bandydamas pasiekti būtent šią salą rugsėjį paskendo trimetis berniukas Aylanas, kurio nuotrauka sudrebino pasaulį. Jis kartu su motina ir penkiamečiu broliu buvo atvežti ir palaidoti namuose – Kobanio mieste, Sirijoje. Likęs gyvas vaikų tėvas ketino į kelionę leistis vienas, bet nusprendė pasiimti ir šeimą, kuriai kilo pavojus dėl „Islamo valstybės“ veiksmų, skelbė „New York Daily News“.
