30 metų po Černobylio katastrofos: liudininkų pasakojimai

Daugiau kaip 200 tonų urano lieka Černobylio atominės elektrinės reaktoriuje, kuris sprogo prieš tris dešimtmečius, todėl baiminamasi, kad gali būti ir daugiau radiacijos nuotėkių, jei sugrius senstanti betono struktūra, dabar dengianti sprogusį reaktorių.

Tarptautiniai donorai pirmadienį įsipareigojo skirti papildomus 87,5 mln. eurų (99 mln. dolerių) saugesniam sarkofagui, kuris galėtų savo funkciją atlikti šimtą metų, pastatyti.

Tačiau nepaisant tarptautinės bendrijos įsipareigojimo finansuoti šį projektą, tebėra neaišku, kas mokės už naujo kupolo funkcionavimą ir priežiūrą po 2017 metų, kai turi būti pradėta jo eksploatacija.

Ketvirtasis už 100 km į šiaurę nuo Kijevo esančios Černobylio atominės elektrinės reaktorius per saugumo patikrinimą sprogo 1986 metų balandžio 26 dieną 1 val. 23 min. vietos laiku ir į atmosferą pakilo toksiški debesys, pasiekę teritorijas nuo Švedijos iki Graikijos.

Branduolinis kuras degė 10 siaubingų dienų, išmesdamas radiacijos debesis, kurie užteršė iki trijų ketvirtadalių Europos. Ypač nuo to nukentėjo Ukraina ir kaimyninės Baltarusija bei Rusija.

Tačiau viešai apie tai nebuvo užsimenama nė žodžiu, ir žmonės dalijosi gandais ar pranešimais, kuriuos buvo galima išgirsti tik per trikdžiais slopinamas Vakarų radijų transliacijas.

Sovietų tyla

Sovietų valdžia bauginamai tylėjo, tęsdama Komunistinės partijos tradiciją neinformuoti žmonių apie tragedijas, kurios galėtų suteršti Šaltojo karo laikų supervalstybės įvaizdį.

48 tūkst. gyventojų iš Pripetės miestelio, esančio vos už trijų kilometrų nuo elektrinės, valdžia evakavo tik kitą popietę.

Pirmoji aliarmą balandžio 28 dieną paskelbė Švedija, užfiksavusi nepaaiškinamą savo radiacijos fono padidėjimą.

Tuometis Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, 1990-aisiais gavęs Nobelio taikos premiją už demokratines ir ekonomines reformas, o tada tik antrus metus dirbęs tame poste, katastrofos viešai nepripažino iki gegužės 14 dienos.

Televizija savo ruožtu tikino žmones, kad juos nori paveikti šmeižikiška užsienio propagandos kampanija.

„Kaip matote, nėra jokio milžiniško sugriovimo, apie kurį nesustodama kalba Vakarų spauda“, – buvo sakoma viename reportaže, kuriame buvo parodyta vaizdų iš elektrinės netrukus po sprogimo.

1986 metais valdžia iškėlė 116 tūkst. žmonių iš zonos 30 km spinduliu aplink elektrinę. Vėlesniais metais buvo perkelta dar 230 tūkst. žmonių. Vis dėlto 5 mln. ukrainiečių, baltarusių ir rusų tebegyvena rajonuose, kur aukštas radiacijos lygis.

Maždaug 600 tūkst. vadinamųjų likvidatorių, kurių dauguma buvo kariškiai, milicininkai, ugniagesiai ir valstybės tarnautojai, buvo Maskvos nusiųsti – kone be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro.

Jie taip pat turėjo pastatyti betono sarkofagą virš reaktoriaus liekanų, kad sustabdytų radiacijos nuotėkį, ir išvalyti aplinkinę teritoriją.

Ginčijamas aukų skaičius

Praėjus 30-čiai metų, žmonių, mirusių dėl radiacijos tomis baisiomis dienomis ir vėlesniais metais, skaičius tebėra smarkiai ginčijamas.

2005 metais paskelbtoje ir prieštaringai vertinamoje Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje nurodoma, kad Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje dėl šios katastrofos galiausiai gali mirti „iki 4 tūkst. žmonių“.

Po metų aplinkosaugininkų grupė „Greenpeace“ apskaičiavo, kad dėl radiacijos jau mirė 100 tūkst. žmonių.

JT mokslinis komitetas atominės spinduliuotės poveikiui tirti (UNSCEAR) oficialiai pripažino maždaug 30 mirties atvejų tarp tų, kurie buvo skubiai nusiųsti likviduoti padarinių pirmosiomis dienomis po katastrofos.

Vis dėlto Černobylio elektrinė gamino elektrą iki 2000 metų gruodžio, kai nepriklausoma Ukraina pasidavė Vakarų spaudimui visam laikui uždaryti paskutinį ten veikusį reaktorių.

Betono struktūra aplink sprogusį reaktorių skilinėja ir gali sugriūti, todėl 2010 metais buvo pradėti darbai dėl 25 tūkst. tonų plieno apsauginio barjero.

Ši struktūra, dvigubai didesnė už futbolo stadioną ir iškilusi virš žemės 110 m, yra truputį aukštesnė už Didįjį Beną Londone ir sveria triskart daugiau už Eifelio bokštą Paryžiuje.

Pinigų šiam didžiuliam narvui, kuriam reikia 2,1 mlrd. eurų, skyrė daugiau kaip 40 valstybių ir Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, o dar 165 mln. eurų turi skirti Didysis septynetas (G-7) ir Europos Komisija.

Tačiau vis dar trūksta 100 mln. eurų panaudoto branduolinio kuro saugojimui.

Net jei tie pinigai iš kažkur ateis, lieka neaišku, kas apmokės sąskaitą už naujo kupolo eksploatavimą, kai jis bus įrengtas.

Dauguma darbų jau yra baigti, struktūra aprūpinama modernia įranga, kuri, jei viskas eisis pagal planą, galės dezaktyvuoti pavojingas medžiagas viduje.

„Mes niekada nebūtume galėję susitvarkyti su šia nelaime be tarptautinės bendrijos pagalbos“, – savo feisbuko paskyroje parašė Ukrainos aplinkos apsaugos ministras Ostapas Semerakas.

Ihoris Mahala vis dar prisimena metalo skonį burnoje, kurį juto 1986 metų balandžio 26-osios rytą važiuodamas į Černobylio atominę elektrinę. 

Naktį prieš tai I.Mahala, statybų viršininko toje elektrinėje pavaduotojas, sulaukė skambučio, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir jis kviečiamas padėti, bet daugiau nelabai ką žinojo. 

Artėdamas prie elektrinės jis matė daugybę kareivių. 

„Iš pradžių nebuvo jokios informacijos – viskas anuomet buvo įslaptinta“, – AFP sakė dabar 78 metų I.Mahala, stovėdamas savo miesto, esančio netoli Kijevo, centrinėje aikštėje. 

„Galvojau, kad atvažiuoju savaitei, bet pasirodė, kad turėjau likti ten metus“, – sakė jis. 

I.Mahala tada nežinojo, kad keliomis valandomis anksčiau elektrinės ketvirtasis reaktorius, kurį jis padėjo pastatyti, per saugumo patikrinimą sprogo. 

Kol Sovietų Sąjungos valdžia žūtbūt stengėsi užkirsti kelią informacijos apie katastrofą nutekėjimui, radioaktyvūs debesys sklido, o pats reaktorius švytėjo. 

„Buvo raudonas šviesos stulpas ir naktį jis buvo ypač gerai matomas, – sakė I.Mahala. – Jis švytėjo raudonai kelias dienas.“ 

I.Mahala buvo vienas pirmųjų iš maždaug 600 tūkst. „likvidatorių“, daugiausia – kariškių, milicininkų, ugniagesių ir valstybės tarnautojų, kurie per kelerius metus buvo Maskvos nusiųsti – kone be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro ir valyti apylinkių. 

„Apsaugos priemonių nebuvo – visa tai buvo atvežta vėliau. Buvo tik pareigos jausmas“, – sakė I.Mahala. 

Tie, kas katastrofos vietoje dirbo iškart po sprogimo, turėjo dar skubiau spręstiną rūpestį. 

Ekspertai nerimavo, kad radioaktyvios medžiagos gali nutekėti į apsauginį baseiną po reaktoriumi ir sukelti antrą, galingesnį sprogimą, kuris keltų pavojų milijonams žmonių Kijeve, esančiame už maždaug 100 km į pietus. 

Tų metų gegužę I.Mahalai ir dar 10-čiai savanorių buvo pavesta pasinaudojant specialia įranga pragręžti baseino 2 m storio sieną ir patikrinti. 

Dirbusi keturias dienas komanda su palengvėjimu išsiaiškino, kad blogiausi nuogąstavimai neturi pagrindo. 

„Kai pragręžėme skylę, pasirodė, kad ten viskas tylu ir ramu. Mums nereikėjo evakuoti Kijevo“, – sakė I.Mahala. 

Praėjus 30-čiai metų, I.Mahala vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele, bet sako, kad nepatyrė rimtų sveikatos problemų. Vis dėlto jis pripažįsta, kad yra vienas iš laimingųjų. 

„Atvyko žmonės, kuriuos vadinome partizanais, – vaikai, kuriuos mobilizavo armija. Jie davė jiems po šalmą ir švininę prijuostę. Po penkerių metų tie kareiviai ėmė kristi kaip musės“, – pasakojo I.Mahala. 

Jis jaučia ypatingą pagarbą tiems, kas prisiėmė didžiausią riziką valydami nuo sprogusio reaktoriaus stogo radioaktyvų grafitą, kurį šalia po žeme laidojo radijo bangomis valdomi buldozeriai. 

Jų elektrinė įranga dėl radiacijos nuolat gesdavo. 

„Ugniagesiams teko didžiausias tos pirmosios bangos smūgis. Įranga liovėsi dirbusi, bet žmonės laikėsi tvirtai“, – sakė I.Mahala.