Politinis cunamis
Dvi pagrindinės partijos, Austrijos socialdemokratų partija
(SPÖ) ir centro dešinės Austrijos liaudies partija (ÖVP),
pasikeisdamos valdė Austriją nuo pat Antrojo pasaulinio karo
pabaigos, bet pastaraisiais metais parama joms mažėjo.
Per praėjusius visuotinius rinkimus 2013 metais jos tik drauge
sugebėjo suburti daugumą ir apklausos rodo, kad panaši situacija
gai būti ir po kitų rinkimų 2018 metais.
Naujausias smūgis joms buvo prezidento rinkimų pirmasis ratas,
kai nė vienos jų kandidatas nepateko į antrąjį ratą, kuris
įvyks gegužės 22 dieną. Austrijos žiniasklaida pavadino tai
politiniu cunamiu.
Šis triuškinamas pralaimėjimas reiškia, kad pirmą kartą nuo
1945 metų prezidentas bus ne iš dviejų pagrindinių partijų.
Valstybės vadovas bus arba Norbertas Hoferis iš kraštutinių
dešiniųjų Laisvės partijos (FPÖ), arba žaliųjų remiamas
kandidatas Alexanderas van der Bellenas.
Kraštutinių dešiniųjų pergalė rinkimuose iš dalies
grindžiama jų pažadu panaikinti dabar Austrijoje galiojančią
proporcinę galios pasidalijimo sistemą „Proporz“, kuri leidžia
valdančiosioms partijos pasiskirstyti postus proporcingai jų
politinei galiai.
Vietoj „Proporz“ N.Hoferis nori modelio, panašaus į
galiojantį Šveicarijoje, kad šalyje būtų sukurta „tiesioginė
demokratija“ ir dėl politinių sprendimų būtų rengiamas
referendumas
Daugiau jokių partijų?
Vadovaujant Heinzui-Christianui Strachei, Austrijos laisvės partija(FPÖ) visuomenės apklausų metu pastoviai surenka daugiau nei 30 proc. balsų. Būtent dėl to partija
reikalauja rengti priešlaikinius rinkimus tikėdamasi, kad galės
ateiti į valdžią, kaip partija 1999 metais padarė vadovaujant
charizmatiškam velioniui H.K.Strachės pirmtakui Joergui Haideriui, kuris žavėjosi SS.
Tuomet partija rinkimuose užėmė antrą vietą ir sudarė
koaliciją su Austrijos liaudies partija (ÖVP). Dėl to šalis
susilaukė tarptautinių sankcijų ir tapo atstumtąja ES.
Tačiau ši kartą stebėtojai sako, kad Austrija gali išvengti
tokio paties pasipiktinimo, nes ir kitose Europos šalyse sparčiai
populiarėja populistinės partijos.
Šviežias oro gūsis euroskeptikams
Kraštutinių dešiniųjų pergalė be to dar labiau paskatintų
euroskeptiškai nusiteikusias partijas, kurios tampa vis
populiaresnės visame senajame žemyne. Vykstant diskusijoms dėl
galimo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES, N.Hoferis
pareiškė, kad jis nepritaria pasitraukimui iš Bendrijos, nebent
Turkija taptų bloko nare. Tiesa, 1994 metais jis balsavo prieš
Austrijos narystę Europos Sąjungoje.
Savo ruožtu, N.Hoferis gali tapti dešiniųjų pažiūrų
Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, garsėjančio savo
tiradomis prieš Briuselį, sąjungininku.
N.Hoferis neseniai interviu prancūzų savaitraščiui „Valeurs
Actuelles“ pareiškė, kad Austrijos vyriausybės išsakyta
Vengrijos pozicijos dėl imigrantų kritika „buvo didžiulė
diplomatinė klaida, kurią noriu ištaisyti tapdamas prezidentu“.
„Teigti, kad Vengrija artėja prie fašizmo tik todėl, kad
taiko Šengeno zonos taisykles, yra absurdiška“, – sakė jis.
Kraštutiniai dešinieji vienijasi
Europą nuo praėjusių metų apėmusi imigracijos krizė padidino
naujų partijų, kaip Vokietijos AfD, kuri dabar yra trečia
stipriausia partija šalyje, taip pat neonacių partijos „Mūsų
Slovakija“, populiarumą. Ji taip pat suteikė naują postūmį
tokioms jau seniai gyvuojančios partijoms, kaip FPÖ bei Prancūzijos
„Nacionaliniam frontui“.
Sekmadienį vyksiančius rinkimus neabejotinai akylai stebės
„Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen, kuri
pati ketina ateinančiais metais siekti prezidento posto.
„Nuostabus rezultatas“, – pareiškė ji sveikindama
N.Hofnerį, laimėjusį pirmąjį prezidento rinkimų turą.
Praėjusiais metais FPÖ ir „Nacionalinis frontas“ suformavo
bloką kartu su kitomis kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ES
partijomis kovai su tuo Europos „islamizacija“.
Savo ruožtu, H.K.Strachė neseniai Vokietijos kanclerę Angelą
Merkel ir Italijos ministrą pirmininką Matteo Renzį
pavadino „žmonių kontrabandininkais“ dėl to, kaip jie tvarkosi
su pabėgėlių krize.