Pas mus atvažiuoja viršininkas. Skubiai nudažykite žolę!

Prieš pat gegužės 22 d. Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo vizitą į okupuotą Krymą internete pasirodė Sevastopolio nuotraukos, kuriose darbininkai neva dažo suvytusią žolę. Tiesa, netrukus tas „žolės dažymas“ pasirodė esąs žolės sodinimas pasitelkiant specialų purškiamą mišinį.

Proginis pasigražinimas. Šiai rytų kaimyno tradicijai ne vienas šimtas metų.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Proginis pasigražinimas. Šiai rytų kaimyno tradicijai ne vienas šimtas metų.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Proginis pasigražinimas. Šiai rytų kaimyno tradicijai ne vienas šimtas metų.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Proginis pasigražinimas. Šiai rytų kaimyno tradicijai ne vienas šimtas metų.<br>AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Vitalijus Michalovskis

May 25, 2016, 11:00 AM, atnaujinta May 24, 2017, 8:23 AM

Tačiau rusiškų portalų komentatoriai retoriškai klausė: „Kodėl pas mus taip karštligiškai puolama tvarkytis tik prieš pat aukštų asmenų atvykimą? Argi nereikia to daryti nuolat?“

Butaforinė tvarka, butaforinis klestėjimas ir butaforinis grožis. Šiai rytų kaimyno tradicijai ne vienas šimtas metų.

Žūtbūtinis siekis pagražinti esamą tikrovę garbingų svečių akyse Rusijoje vadinamas „pokazūcha“ arba „Potiomkino kaimu“. Pirmasis žodis reiškia parodomąjį spektaklį, o antrasis siejamas su Rusijos imperatorienės Jekaterinos II favorito ir meilužio Grigorijaus Potiomkino vardu.

1787 metais toji Jekaterina kartu su visu savo dvaru surengė kelionę po neseniai prie imperijos prijungtą Krymą. Neįtikėtinai brangus vizitas su pramogomis ir fejerverkais veikiau priminė iškylų virtinę nei dalykišką susipažinimą su krašto reikalais. Valdovės kelione rūpinosi nepakeičiamasis Potiomkinas, kuris, pasak legendos, retai apgyvendintą, ganėtinai skurdų pusiasalį laikinai „pavertė“ žydinčiu sodu.

Pakelėse, kur turėjo važiuoti imperatorienės karieta, Potiomkino įsakymu suręsti butaforiniai namai spalvingais fasadais, dideli ūkiniai pastatai ir cerkvių bokštai, o už duonos kąsnį papirkti valstiečiai džiugiai mojo rankomis sveikindami „valstybės motiną“. Spektakliui pasibaigus viskas tuojau pat būdavo išardoma ir galvotrūkčiais gabenama ten, kur dar Jekaterina turėjo pasirodyti.

Rusijos istorikai dievagojasi, kad visa istorija su Potiomkino kaimais yra piktavalių užsieniečių sugalvotas mitas, tačiau vargu ar tokie pasakojimai atsirasdavo be jokio pagrindo. Liaudyje sklandė istorijos ir apie Tūlos gubernatorių Michailą Krečetnikovą, kuris slėpė katastrofišką ūkio padėtį savo valdose, o į Sankt Peterburgą siunčiamose ataskaitose gyrėsi krašto klestėjimu.

Sužinojęs, kad jo guberniją lankys Jekaterina, M.Krečetnikovas surengė tikrą pakelės šuo su skolintomis gausiomis galvijų kaimenėmis ir be galo laimingais, pertekliuje besimaudančiais baudžiauninkais. Tiesa, tuomet apgaulė išaiškėjusi.

Sovietų laikais atsirado savi „Potiomkino kaimai“. Kolūkių pirmininkai, fabrikų ir gamyklų vadovai teikė klaidingas ataskaitas rajonų bei apskričių centrams, o šie savo ruožtu muilindavo akis Maskvai. Atvykusiems aukštiems valdininkams paprastai rodyta išblizginta fasadinė pusė, tačiau ten, kur komisijos nevaikščiojo, akis badė nusikalstamas neūkiškumas.

Kariuomenės daliniuose, prieš atvykstant generolams, skaisčiai žaliai dažyta žolytė, visaip dangstytos „negražios“ vietos, kariams buvo išduodamos didesnės maisto porcijos ir reikalauta nutaisyti viskuo patenkintus veidus. Sistema tapusi „pokazūcha“ klestėte klestėjo: šią viešą paslaptį žinojo kiekvienas.

Gaji „Potiomkino kaimų“ tradicija ir šiandienos Rusijoje. Tiesa, ne vien Rusijoje, o daugelyje posovietinių šalių. Paprastai tų, kur daugybę metų vadovauja koks nors „liaudies numylėtas“, „nepakeičiamas“ caras – batiuška. Kai kada noras įsiteikti ir paslėpti trūkumus toks didžiulis, kad muša visus absurdiškumo rekordus.

Štai 2013 m. pabaigoje Suzdalėje, prieš atvykstant Vladimirui Putinui (kuris, beje, taip ir neatvyko) sukiužusios pirkios centrinėse miesto gatvėse buvo paslėptos po dideliais tentais, ant kurių pavaizduoti gražūs langai ir tvarkingai sudėtas mūras. Tas, kas nebuvo uždengta, tiesiog nudažyta storu dažų sluoksniu. Taip senos, supuvusio lentos kelioms savaitėms virto „naujomis“.

Po 2011 m. tuomečio prezidento D.Medvedevo vizito į Pskovą mieste netikėtai dingo... gazonai, kurie buvo tvarkingai sudėti tik tam kartui. Kremliaus šeimininkui išvykus veja, kartu su velėna, gražiai susukta ir išgabenta nežinoma kryptimi. Pirma laiko apsidžiaugusiems miestiečiams beliko tik skėsčioti rankomis.

Dažnas skubotai, nekokybiškomis medžiagomis iš reprezentacinės pusės „atnaujintas“ pastatas netrukus, atsilupus dažams ir nuslinkus gipsui, pradėdavo atrodyti dar tragiškiau nei prieš tai. 2015 m. Sibire, prie Čitos, taip ir nesulaukus Putino, pradėta ardyti neseniai nutiesta asfaltuota kelio danga, kadangi kokybės požiūriu pasirodė esanti vienkartinė. Buvęs olimpinis Sočio stadionas trupa ir byra. Kam jis dabar įdomus, spalvingam šou pasibaigus?

Pasipiktinimo balsų pasigirsta ir Rusijoje: bet juk tokia nesąmonė irgi kainuoja gerus pinigus! Tai ar ne geriau už šias lėšas būtų sutvarkyti mažiau, nieko nedangstant, tačiau sutvarkyti kokybiškai?

Esą dabartiniai veiksmai labiau primena apsileidusios namų šeimininkės elgesį, kuri, užuot išnešusi šiukšles, sušluoja jas po lova. Toliau nuo svečių akių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.