D.Cameronas organizavo šį referendumą mėgindamas suvienyti
savo Konservatorių partiją, kurioje dešiniojo sparno euroskeptikai
agitavo pasitraukti iš 28 valstybių Bendrijos.
Jis tikėjosi, jog be didesnio vargo laimės birželio 23 dienos
referendumą ir tuomet galės imtis socialinių reformų, kurios
būtų vainikavusios jo antrąją kadenciją premjero poste.
Tačiau lošimas su dideliais statymais premjerui buvo
katastrofiškai nesėkmingas. Vienu kirčiu Britanija buvo įstumta į
politinę, ekonominę ir konstitucinę krizę.
Taip pat praktiškai akimirksniu buvo sugriauta ir paties
D.Camerono karjera, o jis pasmerktas būti prisimenamas kaip ministras
pirmininkas, kuris per neatsargumą ar nesąmoningai nutraukė 43
metus trukusią Britanijos narystę Bendrijoje.
D.Cameronas trečiadienį atsistatydins, o jį prie vyriausybės
vairo pakeis naujoji Konservatorių partijos lyderė Theresa May.
„Ateis laikas apmąstyti, kas gera buvo pono D.Camerono
vadovavime... apie jo iš esmės teisingą vienos tautos torių
partijos, besiremiančios į centrą, viziją“, – rašo „The
Economist“.
„Tai neabejotinai užgoš ši didžiulė, tautą keičianti
klaida, kurios palikti randai tikrai neišnyks ne vieną dešimtmetį
ir sumenkins jo vietą istorijoje“, – rašo leidinys.
Jauniausias premjeras per du šimtmečius
D.Cameronas, biržos maklerio sūnus, išsilavinimą įgijo
prestižiniame Itono koledže, britų valstybininkų lopšiu dažnai
vadinamoje mokslo įstaigoje, kurioje mokėsi ir princai Williamas bei Harry.
Vėliau jis studijavo Oksfordo universitete, kur drauge su dabar
jau buvusiu Londono meru Borisu Johnsonu priklausė
uždarai pasiturinčių studentų draugijai „Bulingdono klubas“,
kurio nariai garsėjo audringomis linksmybėmis.
Būsimasis premjeras baigė Oksfordo universitetą aukščiausiais
įvertinimais ir gavo darbą Konservatorių partijoje, kuriai tuo metu
vadovavo Margaret Thatcher. Jis sparčiai kopė
karjeros laiptais ir tapo iždo kanclerio Normano Lamonto patarėju.
Vėliau D.Cameronas pasitraukė iš politikos ir septynerius metus
dirbo žiniasklaidos kompanijos „Carlton“ komunikacijos vadovu,
bet 2001 metais Vitnio apygardoje Pietų Anglijoje buvo išrinktas į
parlamentą.
2005 metų gruodį D.Cameronas partijos lyderio poste pakeitė
Michaelą Howardą, kai toriai nuo 1997 metų
trečią kartą iš eilės pralaimėjo rinkimus Tony Blairo vadovaujamiems leiboristams. Tuo metu jam buvo 39 metai.
Jis mėgino „detoksikuoti“ torių partiją, be kita ko,
vengdamas diskusijų apie ES, kurios kiršino konservatorius nuo
M.Thatcher premjeravimo laikų devintajame dešimtmetyje.
Po 2010 metų visuotinių rinkimų D.Cameronas tapo jauniausiu
premjeru per du šimtmečius, tačiau konservatoriai neužsitikrino
pakankamai vietų, kad galėtų valdyti vieni, todėl jiems teko
sudaryti koaliciją su centristine Liberalų demokratų partija.
Koalicija pagrindinį dėmesį skyrė išlaidų karpymui,
Britanijai brendant iš recesijos, o užsienio politikos srityje
dominavo konservatorių vidaus kivirčai dėl ES.
Pirmas D.Camerono rizikingas lošimas referendumo korta buvo 2014
metų Škotijos plebiscitas dėl nepriklausomybės. Tąsyk premjero
rizika atsipirko, škotams nubalsavus už pasilikimą Jungtinėje
Karalystėje, tačiau tūžminga ir skaldanti referendumo kampanija,
pasak kritikų, turėjo tapti įspėjimu prieš būsimą ES
referendumą.
Po penkerių metų darbo koalicijoje konservatoriai 2015-ųjų
gegužę vykusiuose visuotiniuose rinkimuose netikėtai užsitikrino
tvirtą daugumą, kuri leido jiems valdyti vieniems.
Ši pergalė reiškė, kad ES referendumas, kurį organizuoti
D.Cameronas pirmą kartą pažadėjo dar 2013 metais, siekdamas
nuraminti vidaus rietenas savo partijoje, tapo realybe, nors daugelis
Vestminsterio rūmuose sakė netikėję, kad jis galėtų būti
surengtas.
Pabaigos pradžia
Beveik visą likusį 2015-ųjų laikotarpį D.Cameronas skyrė
pastangoms įtikinti kitas Europos šalis pritarti susitarimui, kuris
pagerintų Britanijos santykius su ES.
Kai vasarį buvo paskelbta apie pasiektą susitarimą, kai kurie
konservatoriai įstatymų leidėjai išjuokė jį, pavadinę „skysta
buza“.
Skaudžiausių smūgių D.Cameronas sulaukė vykstant referendumo
agitacinei kampanijai.
Kai kurie ištikimiausių jo bendražygiai, tarp jų teisingumo
ministras Michaelas Gove'as, pareiškė, kad agituos
už „Brexit“. Viena ryškiausių figūrų „Brexit“ šalininkų
stovykloje tapo ir B.Johnsonas.
D.Camerono įspėjimai, kad „Brexit“ stovyklos pergalė
referendume skaudžiai smogs šalies ekonomikai, nebuvo išgirsti.
Euroskeptikų stovyklai išsiveržti į priekį padėjo kalbos
apie tai, kad pasitraukusi iš ES, Britanija galės pažaboti
imigraciją, o pinigai, kurie dabar siunčiami į Briuselį, galės
būti skirti nacionalinei sveikatos apsaugos sistemai, nors kritikai
piktinosi tokiais argumentais, vadindami juos apgaulingais ir
populistiniais.
Nors Britanijos politinė arena dar jaučia „Brexit“
drebėjimo virpesius, D.Camerono sąjungininkai sako, kad istorija bus
jam maloninga.
Apie premjerą jie kalba kaip apie „užjaučiantį
konservatorių“, kuris tikėjosi paversti Jungtinės Karalystės visuomenę
labiau lygiateisiška ir labiau tolerantiška.
Jie mini sėkmingas D.Camerono pastangas stabilizuoti ekonomiką
pasitelkus taupymo priemones, homoseksualių asmenų santuokų
įteisinimą 2014 metais, artimesnius prekybinius ryšius su sparčiai
augančiomis ekonomikomis, tokiomis, kaip Kinija ir Indija.
Tačiau po šešerių metų prie vyriausybės vairo D.Cameronas
traukiasi palikdamas šalį giliausioje krizėje nuo Antrojo
pasaulinio karo laikų, o jo įpėdinei teks spręsti „Europos
problemą, kuri, ironiška, dabar yra gerokai sudėtingesnė nei buvo
anksčiau.