D.Cameronas organizavo šį referendumą mėgindamas suvienyti savo Konservatorių partiją, kurioje dešiniojo sparno euroskeptikai agitavo pasitraukti iš 28 valstybių Bendrijos.
Jis tikėjosi, jog be didesnio vargo laimės birželio 23 dienos referendumą ir tuomet galės imtis socialinių reformų, kurios būtų vainikavusios jo antrąją kadenciją premjero poste.
Tačiau lošimas su dideliais statymais premjerui buvo katastrofiškai nesėkmingas. Vienu kirčiu Britanija buvo įstumta į politinę, ekonominę ir konstitucinę krizę.
Taip pat praktiškai akimirksniu buvo sugriauta ir paties D.Camerono karjera, o jis pasmerktas būti prisimenamas kaip ministras pirmininkas, kuris per neatsargumą ar nesąmoningai nutraukė 43 metus trukusią Britanijos narystę Bendrijoje.
D.Cameronas trečiadienį atsistatydins, o jį prie vyriausybės vairo pakeis naujoji Konservatorių partijos lyderė Theresa May.
„Ateis laikas apmąstyti, kas gera buvo pono D.Camerono vadovavime... apie jo iš esmės teisingą vienos tautos torių partijos, besiremiančios į centrą, viziją“, – rašo „The Economist“.
„Tai neabejotinai užgoš ši didžiulė, tautą keičianti klaida, kurios palikti randai tikrai neišnyks ne vieną dešimtmetį ir sumenkins jo vietą istorijoje“, – rašo leidinys.
Jauniausias premjeras per du šimtmečius
D.Cameronas, biržos maklerio sūnus, išsilavinimą įgijo prestižiniame Itono koledže, britų valstybininkų lopšiu dažnai vadinamoje mokslo įstaigoje, kurioje mokėsi ir princai Williamas bei Harry.
Vėliau jis studijavo Oksfordo universitete, kur drauge su dabar jau buvusiu Londono meru Borisu Johnsonu priklausė uždarai pasiturinčių studentų draugijai „Bulingdono klubas“, kurio nariai garsėjo audringomis linksmybėmis.
Būsimasis premjeras baigė Oksfordo universitetą aukščiausiais įvertinimais ir gavo darbą Konservatorių partijoje, kuriai tuo metu vadovavo Margaret Thatcher. Jis sparčiai kopė karjeros laiptais ir tapo iždo kanclerio Normano Lamonto patarėju.
Vėliau D.Cameronas pasitraukė iš politikos ir septynerius metus dirbo žiniasklaidos kompanijos „Carlton“ komunikacijos vadovu, bet 2001 metais Vitnio apygardoje Pietų Anglijoje buvo išrinktas į parlamentą.
2005 metų gruodį D.Cameronas partijos lyderio poste pakeitė Michaelą Howardą, kai toriai nuo 1997 metų trečią kartą iš eilės pralaimėjo rinkimus Tony Blairo vadovaujamiems leiboristams. Tuo metu jam buvo 39 metai.
Jis mėgino „detoksikuoti“ torių partiją, be kita ko, vengdamas diskusijų apie ES, kurios kiršino konservatorius nuo M.Thatcher premjeravimo laikų devintajame dešimtmetyje.
Po 2010 metų visuotinių rinkimų D.Cameronas tapo jauniausiu premjeru per du šimtmečius, tačiau konservatoriai neužsitikrino pakankamai vietų, kad galėtų valdyti vieni, todėl jiems teko sudaryti koaliciją su centristine Liberalų demokratų partija.
Koalicija pagrindinį dėmesį skyrė išlaidų karpymui, Britanijai brendant iš recesijos, o užsienio politikos srityje dominavo konservatorių vidaus kivirčai dėl ES.
Pirmas D.Camerono rizikingas lošimas referendumo korta buvo 2014 metų Škotijos plebiscitas dėl nepriklausomybės. Tąsyk premjero rizika atsipirko, škotams nubalsavus už pasilikimą Jungtinėje Karalystėje, tačiau tūžminga ir skaldanti referendumo kampanija, pasak kritikų, turėjo tapti įspėjimu prieš būsimą ES referendumą.
Po penkerių metų darbo koalicijoje konservatoriai 2015-ųjų gegužę vykusiuose visuotiniuose rinkimuose netikėtai užsitikrino tvirtą daugumą, kuri leido jiems valdyti vieniems.
Ši pergalė reiškė, kad ES referendumas, kurį organizuoti D.Cameronas pirmą kartą pažadėjo dar 2013 metais, siekdamas nuraminti vidaus rietenas savo partijoje, tapo realybe, nors daugelis Vestminsterio rūmuose sakė netikėję, kad jis galėtų būti surengtas.
Pabaigos pradžia
Beveik visą likusį 2015-ųjų laikotarpį D.Cameronas skyrė pastangoms įtikinti kitas Europos šalis pritarti susitarimui, kuris pagerintų Britanijos santykius su ES.
Kai vasarį buvo paskelbta apie pasiektą susitarimą, kai kurie konservatoriai įstatymų leidėjai išjuokė jį, pavadinę „skysta buza“.
Skaudžiausių smūgių D.Cameronas sulaukė vykstant referendumo agitacinei kampanijai.
Kai kurie ištikimiausių jo bendražygiai, tarp jų teisingumo ministras Michaelas Gove'as, pareiškė, kad agituos už „Brexit“. Viena ryškiausių figūrų „Brexit“ šalininkų stovykloje tapo ir B.Johnsonas.
D.Camerono įspėjimai, kad „Brexit“ stovyklos pergalė referendume skaudžiai smogs šalies ekonomikai, nebuvo išgirsti.
Euroskeptikų stovyklai išsiveržti į priekį padėjo kalbos apie tai, kad pasitraukusi iš ES, Britanija galės pažaboti imigraciją, o pinigai, kurie dabar siunčiami į Briuselį, galės būti skirti nacionalinei sveikatos apsaugos sistemai, nors kritikai piktinosi tokiais argumentais, vadindami juos apgaulingais ir populistiniais.
Nors Britanijos politinė arena dar jaučia „Brexit“ drebėjimo virpesius, D.Camerono sąjungininkai sako, kad istorija bus jam maloninga.
Apie premjerą jie kalba kaip apie „užjaučiantį konservatorių“, kuris tikėjosi paversti Jungtinės Karalystės visuomenę labiau lygiateisiška ir labiau tolerantiška.
Jie mini sėkmingas D.Camerono pastangas stabilizuoti ekonomiką pasitelkus taupymo priemones, homoseksualių asmenų santuokų įteisinimą 2014 metais, artimesnius prekybinius ryšius su sparčiai augančiomis ekonomikomis, tokiomis, kaip Kinija ir Indija.
Tačiau po šešerių metų prie vyriausybės vairo D.Cameronas traukiasi palikdamas šalį giliausioje krizėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o jo įpėdinei teks spręsti „Europos problemą, kuri, ironiška, dabar yra gerokai sudėtingesnė nei buvo anksčiau.
