Tik nedidelis būrelis žmonių liepos 27 dieną Niujorko Kennedy oro uosto krovinių zonos kampe padėjo užbaigti šį darbą.
Paskutiniai per ataką sugriuvusių bokštų dvynių gabalai, dar
saugoti 17-ajame angare, buvo išsiuntinėti atidžiai stebint
A.Passiak.
Šešerius metus ji koordinavo beveik 2 800 objektų, kuriuos
kontroliavo oro uosto savininkė – Niujorko ir Naujojo Džersio
uostų administracija, paskirstymą.
Nuolaužos buvo daugiausia iš sugriuvusių dangoraižių, kurie
stovėjo Žemutiniame Manhatane – daug plieno gabalų, tarp jų ir
keli fasado apačioje buvę trišakiai, kurių kiekvienas sveria
kelias dešimtis tonų. Dar ten buvo ir vienas aplamdytas policijos
automobilis bei akinių nuo saulės iš pastate buvusios akinių
parduotuvės.
2009 metais Uostų administracija nusprendė išdalyti tuos
objektus nepelno ir vyriausybinėms organizacijoms, kad jos juos
panaudotų viešiems memorialiniams projektams.
Jau dirbdama Rugsėjo 11-osios memoriale ir muziejuje A.Passiak
tapo šios programos prižiūrėtoja.
Ketvirtą dešimtį metų einanti A.Passiak, kuri turi muziejų
studijų magistro laipsnį, atrado pasaulį, apie kurį beveik nieko
nežinojo.
„Mokiausi paskutinėje vidurinės klasėje Mičigane, kai įvyko
rugsėjo 11-osios (atakos). Niekada nebuvau buvusi Niujorke“, –
sakė ji.
A.Passiak neturi artimų giminaičių tarp rugsėjo 11-osios aukų
ar policininkų, ugniagesių ir gelbėtojų – nieko, kas ją
susietų, bent netiesiogiai, su atakomis.
„Neturėjau realaus supratimo, koks buvo Pasaulio prekybos
centras, kur jis buvo“, – pridūrė ji.
„Daug apkabinimų“
Žvelgiant atgal, tas atstumas galbūt padėjo jai visiškai
pasinerti į savo užduoties vykdymą nesijaučiant emociškai
priblokštai.
Kiek daugiau nei prieš metus darbai smarkiai sulėtėjo,
A.Passiak vadovauja ir kitiems projektams, bet „maždaug ketverius
metus“ jos „gyvenimas buvo rugsėjo 11-oji, o tai –
beprotiška“.
Šiaip ji mano esanti „emociškai labai stabilus žmogus“ ir
spėja, kad tai padėjo jos darbui. „Galėjau išlikti rami“, –
sako ji.
A.Passiak ir Uostų administracija patenkino 1 567 įvairių
grupių iš visų Jungtinių Valstijų, tarp kurių yra daug
ugniagesių ir policijos departamentų, mokyklų ir miestų,
prašymus.
Taip pat buvo patenkinti 10-ies užsienio valstybių, tarp jų –
Kanados, Kinijos, Vokietijos ir Italijos, prašymai skirti kokį nors
objektą iš Pasaulio prekybos centro. Nepaisant senų Prancūzijos
ryšių su JAV, šios Europos valstybės tame sąraše nėra.
Kiekvienas išsiuntimas buvo emocingas.
„Sulaukiau daug apkabinimų“, – šypsodamasi sakė
A.Passiak.
„Kaip priekyje stovintis žmogus tampi to gedėjimo proceso
dalimi, beveik stulpu, kurį jie galėjo identifikuoti ir į kurį
(galėjo) atsiremti“, – sakė ji.
Dabar A.Passiak baigė šį projektą ir sakė, jog jai „gera
žinoti“, kad visi objektai kažkur iškeliavo ir kad buvo pastatyti
memorialai.
„Jie neskyrė jų asmenims – jie skyrė juos žmonių
grupėms, kurios gali ... bendrauti tarpusavyje. Turbūt būtent tai,
man rodos, ir yra vertingiausia“, – sakė A.Passiak.