Vėlai penktadienį miręs F.Castro išspaudė maksimumą iš savo 90 gyvenimo metų. Jis mažai ilsėdavosi, bet jį palaikydavo aistra savo interesams ir revoliucijai.
„Aš niekada nepasitrauksiu iš politikos, (neatsisakysiu) revoliucijos ar savo idėjų“, – gyvenimo pabaigoje sakė jis.
Jam būdavo visiškai normalu vakarieniauti po vidurnakčio, tada rengti interviu, kurie trukdavo valandas, svečiams susmukus savo kėdėse.
Kai kurie iš jo artimiausių sąjungininkų ir draugų sakė, kad F.Castro kažkaip išmoko ilsėtis nemiegodamas: kalbėdamasis, plaukiodamas ar skaitydamas. Skaitymas buvo dar viena jo aistra.
„Jo atsidavimas žodžiui yra kone magiškas“, – rašė jo asmeninis draugas, Kolumbijos rašytojas, Nobelio premijos laureatas Gabrielis Garcia Marquezas. Jis sakė esąs įsitikinęs, kad kai F.Castro „pavargdavo kalbėtis, jis ilsėdavosi dar daugiau kalbėdamas“. G.Garcia Marquezas mirė 2014 metais.
Mokėsi naršyti internete
F.Castro nuolat troško žinių, o savo gyvenimo pabaigoje mokėsi naršyti internete, nors jo vyriausybė ir kontroliavo prieigą prie jo.
Jo asmeninėje bibliotekoje buvo Ernesto Hemingway knygų ir tekstų apie hidroponiką – augalų auginimą be dirvožemio.
Yra nuotraukų iš tos dienos, kai Havanoje nutūpė vienintelis ten apsilankęs „Concorde“, o F.Castro, atvykęs į oro uostą, apibėrė pilotą klausimais apie šį elegantišką viršgarsinį lėktuvą.
6-ajame dešimtmetyje jaunas F.Castro garsėjo nepaliaujamu cigarų rūkymu, o kai atsisakė šio įpročio, gavo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apdovanojimą.
Jis buvo ir šioks toks gurmanas, rinko receptus, pagal kuriuos, pasak G.Garcios Marquezo, mėgo gaminti „su tam tikru moksliniu tikslumu“. Gyvenimo pabaigoje jis laikėsi dietų – daugeliui kubiečių dažnai neturint pakankamai maisto ant savo stalų.
Pirmasis po jo vyriausybės atėjimo į valdžią popiežiaus nuncijus, monsinjoras Cesare Sacchi, išmokė jį gaminti makaronus.
Galbūt dėl energijos pertekliaus, o gal – dėl poreikio sudeginti vėlyvų vakarienių kalorijas, F.Castro dažnai lankydavosi sporto salėje ir mėgo plaukioti. Tačiau didžiosios jo meilės sporto srityje buvo krepšinis, nardymas ir beisbolas – Kubos nacionalinis sportas.
F.Castro mėgo rizikuoti, jo nesustabdydavo dideli politiniai ir kariniai statymai.
Jis nesitaikydavo su pralaimėjimais. Kai Kuba 1970 metais neįvykdė savo cukraus gamybos planų (vietoje 10 mln. t buvo pagaminta tik 8 mln. t), jis paragino kubiečius „nesėkmę paversti pergale“.
„Savo kitame gyvenime noriu būti rašytojas“, – kartą sakė F.Castro. Jis parašė daug trumpų tekstų ir vedamųjų straipsnių, bet jo knygos daugiausia yra jo kalbų kompiliacijos.
