Taigi, susirūpinusiems dėl Rusijos informacinių atakų prieš
Vakarus labiau derėtų sutelkti dėmesį į žinianešius,
platinančius tokias žinias. Pavyzdžiui, tinklalapis „CGS
Monitor“ iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis labai įdomus
šaltinis. Jis skelbia vykdantis įtikinamą misiją – nagrinėti
įvairius požiūrius, formuojančius Amerikos užsienio politiką.
Jis įvardija rimtus savo ekspertus ir skelbia labai įvairios
medžiagos.
Bet paaiškėjo, kad iš tikrųjų šis projektas yra
piktavališka klastotė. Kijeve dirbantis strateginių studijų centro
„Atlantic Council“ ekspertas Brianas Meffordas sužinojo, kad jis
buvo įvardytas kaip CGS ekspertas – jam nežinant ir negavus jo
leidimo.
N.Meffordas pasiskundė vieninteliu šiame tinklalapyje nurodytu
kontaktu – elektroninio pašto adresu. Nieko neįvyko – jis
nesulaukė jokio atsakymo. Kiti toje svetainėje paminėti žmonės,
kaip paaiškėjo, irgi tapo kibernetinio užgrobimo aukomis.
Dalis „CGS Monitor“ skelbiamos medžiagos yra pavogta, dalis
– sąmoningai perdirbta. Realūs ekspertai įvardijami kaip
straipsnių, kurių jie niekada nerašė, autoriai.
N.Meffordas įsitikinęs – ir aš su juo sutinku – kad šis
tinklapis yra Kremliaus propagandos operacija. Bendra intencija –
pavaizduoti Vakarus veidmainiškais, sugedusiais ir keliančiais
grėsmę. Originalioje medžiagoje esama išduodančių klaidu, kokias
paprastai daro rusai, anglų kalbą mokantys gerai, bet neidealiai.
„CGS Monitor“ labai panašus į kai kurias kitas svetaines.
2006 metais domėjausi organizacija, pasivadinusia Tarptautine taryba
už demokratines institucijas ir valstybės suverenumą (ICDSS). Šis
neva Vašingtone įsikūręs strateginių studijų centras propagavo
niekieno nepripažintos Rusijos palaikomos valstybėlės – Moldovos
separatistinio Padniestrės regiono – siekius. ICDSS panašiai
savinosi realių ekspertų vardus, klaidingai įvardydavo autorystę
ir skelbdavo nuglaistytus, iš pažiūros gerai pagrįstus
pranešimus.
Tą patį darė „Tiraspol Times“ – dabar jau nebeveikiantis
numanomas laikraštis, neva spausdintas Padniestrės sostinėje.
Išskyrus profesionaliai sukurptą tinklalapį (kuriame taip pat buvo
pateikiamas propagandos, pramanų ir pavogtos medžiagos kratinys),
jis nebuvo kaip nors susijęs su realiu pasauliu.
Praėjus dešimtmečiui tokių tinklapių tapo apstu: didelė
dalis medžiagos, programišių pavogtos iš JAV Demokratų partijos,
buvo paskelbta per „DCLeaks“ – tinklalapį, naudojantį
įdiegtas anonimiškumą užtikrinančias priemones, kad nuslėptų
savo kilmę. Iš kur paprastam internautui žinoti, kad tokie kanalai
yra klastotės?
Viena galimybė patikrinti – pasidomėti, ar tinklapis įvardija
savo realius kontaktus. Pašto adresas, telefono numeris ir įvardyti
už turinį atsakingi asmenys – visa tai yra geros valios įrodymai
(ir kai kuriose šalyse teisiškai privalomi). Jų nebuvimas –
neabejotinas apgaulės ženklas.
Dar vienas būdas – patikrinti, ar svetainės registracijos
duomenys, lengvai randami atlikus paprastą paiešką, yra vieši ir
tikri. Trokštantys privatumo gali slėptis po anonimiškumo skraiste,
nuslėpti savo vardus ir adresus bei mokėti pinigus, kad pakliūtų
į internetą ir jame išliktų. Tačiau jie negali tikėti būti
laikomi tokiais pat patikimais kaip pasiryžę atskleisti tapatybę ir
prisiimti atsakomybę.
Na, o nuodugniausias išbandymas – patikrinti, kaip svetainė
tvarko klaidas. Deja, bet kokiame žurnalistiniame darbe ar leidyboje
retkarčiais pasitaiko faktinių klaidų. Klausimas, kaip su jomis yra
tvarkomasi? Ar esama atsiprašymų, patikslinimų ir paaiškinimų?
Paneigimo ir skundų laiškų? Įvairiais atvejais praktika gali būti
skirtinga, bet jeigu šioje srityje nieko nesiūloma, akivaizdu, kad
ketinimai nėra geri ir kad informacija – nepatikima.
Tarkim, paieškokite žodžių „atsiprašymas“ arba
„patikslinimas“ RT, pagrindinio Kremliaus ruporo anglų kalba,
svetainėje. Nieko panašaus ten nerasite (nors aš iškapsčiau
vieną atsiprašymą elektroimpulsinių prietaisų „Taser“
gamintojams, paskelbtą 2012 metais). Ten taip pat nėra jokios
galimybės pasiskųsti. Tuo tarpu BBC tinklapyje yra lengvai
prieinamas puslapis, kuriame pateikiama informacijos apie dešimtis
skundų ir kaip į juos buvo reaguota.
Didelis klausimas, kaip šiuos patikrinimus reikėtų taikyti.
Dauguma žmonių informacijos gauna spragtelėdami nuorodas, randamas
per „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“. Jie dažnai neturi
laiko plačiau pasidomėti kokia nors svetaine, kad nustatytų jos
patikimumą.
Taigi, atsakomybė už mūsų informacijos higieną visų pirma
turi tekti didžiosioms IT bendrovėms. Jos jau atliko gerą darbą ir
pasirūpino apsaugoti nuo tinklapių, galinčių užkrėsti mūsų
kompiuterius žalingomis programomis. Pavyzdžiui, naršyklėje
„Google Chrome“ įsižiebia raudonas ekranas su užrašu „Gresia
sukčiavimas“, jeigu mėginat spragtelti nuorodą į svetainę,
galinčią mėginti pavogti prisijungimui naudojamą jūsų
elektroninio pašto adresą ir slaptažodį.
Šios kompanijos taip pat suvokė, kad joms neišvengiami teks
atlikti redaktorių vaidmenį ir priimti moralinių sprendimų. Jeigu
„Google“ paieškoje įvesite klausimą „kaip nusižudyti“,
sąrašo viršuje bus ne parankus būdų pasitraukti iš gyvenimo
sąvadas, o pagalbos linijos numeris.
Uždavus klausimą „Ar buvo Holokaustas?“ į viršų irgi
nebeiškeliami neonacių mitologijos skleidėjai. Jeigu ieškosite
„nemokamos vaikų pornografijos“, jums bus pateikta pavyzdžių,
kaip žmonės gali būti suimami ir nuteisiami kalėti už dalijimąsi
vaikų lytinio išnaudojimo vaizdais.
Dabar mums reikia apjungti šias strategijas. „Google“ ir
kitos bendrovės turėtų automatiškai taikyti tinklapiams mano
minėtus tris patikrinimus ir perspėti vartotojus, norinčius juos
naršyti. Tai nebūtų cenzūra: bet kas panorėjęs galėtų skaityti
„CGS Global“. Tačiau žmonės tai darytų žinodami, kad leidinys
neturi realios tapatybės, slepia savo kilmę ir niekada
neatsiprašinėja už klaidas bei jų netaiso.
Negalime ir neturėtume užkirsti kelio žmonėms skaityti
netikras žinias, jeigu jie to pageidauja. Tačiau galime perspėti,
kokį šlamštą jie vartoja.