Taikiniai – pradedant individualiais asmenimis, baigiant
valstybėmis. Nužudymai, nunuodijimai, sumušimai ir apiplėšimai
– tai pavyzdžiai, kaip jėgos vektorius pritaikomas
„mikrolygmenyje“. Panašiai naudojamas šantažas ir reketas.
„Makrolygmenyje“ Rusija pagal karinę galią neprilygsta
Sovietų Sąjungai. Tačiau turimos pajėgos naudojamos veiksmingai.
Jos žvanginimas ginklais nėra skirtas parodyti, kad Rusija galėtų
įveikti NATO kilus žūtbūtinei konfrontacijai: ji to nesugebėtų.
Tačiau be išankstinio pranešimo rengiamos pratybos ir kitokie
manevrai, ypač susiję su oro erdvės gynybos sistemomis ir
taktiniais branduoliniais ginklais, siunčia signalą, kad Rusija
pasiruošusi sparčiai eskaluoti padėtį.
Vakaruose daugelis ramiai užmigusių ant laurų po 1991-ųjų
laikosi nuomonės, kad tokios rizikos prisiimti tiesiog neverta. Čia
minėti vektoriai vėl persidengia: jėga plius propaganda lygu
įbauginimas.
Šie vektoriai taip pat gerai apjungiame per atakas, kuriose
derinami kibernetiniai įsilaužimai ir pavogtos informacijos
nutekinimai. Tokių atakų praeitais metais matėme Amerikos
politikoje ir prognozuojame jas per šių metų rinkimus Europoje.
Vogti privačius duomenis iš kompiuterinio tinklo nedaug kuo
skiriasi nuo įsilaužimo į biurą: ir viena, ir kita yra
nusikaltimas. Vis dėlto iš to mažai naudos, jeigu duomenys
nepanaudojami. Paskelbti vogtą medžiagą, tiesiogiai arba atiduodant
ją žiniasklaidos priemonėms – štai kas suteikia tokioms atakoms
smogiamosios galios.
Rusijos įgūdžiai naudotis informacijos vektoriumi daug
veiksmingesni negi sovietinis metodas, taikytas per Šaltąjį karą.
Internetas atnešė anonimiškumą, operatyvumą ir visuotinį
pasiekiamumą. Galite išsiųsti elektroninį paštą iš išgalvoto
adreso ir sukurti įtikinamai atrodančią interneto svetainę. Jeigu
imsitės protingų atsargumo priemonių, niekas nesužinos, kas esate.
Jūsų išsiųsta medžiaga per kelias sekundes taps prieinama visiems
pasaulio žmonėms.
Tai nebuvo įmanoma telekso ir trumpųjų bangų radijo laikais,
nors abi šios technologijos savo laiku (vos prieš 30 metų) atrodė
kaip savo amžiaus stebuklai.
Rusija nėra turtinga šalis. Tačiau ji veiksmingai naudoja
pinigus – tiek slapta, tiek atvirai. Ji papirkinėja politikus,
partijas, žiniasklaidos priemone ir prestižinius socialinius
subjektus, tokius kaip sporto klubai; ji finansiškai remia darančius
įtaką, pavyzdžiui, analitinius centrus ir universitetus. Ji kuria
forpostus, naudodamasi prekyba ir investicijomis. Informacijos
vektorius šiuo atveju veikia kaip galios daugiklis.
Sunku rasti atsvarą visiems šiems dalykams. Manome, kad verslas
yra geras dalykas. Kaip sakydavo senovės romėnai, pecunia non olet
– pinigai nekvepia. Esame prisiekę pacifistai, įsitikinę, kad
atsakymas į konfrontaciją yra dialogas. Vertindami informaciją
sąžiningumą keliame aukščiau tiesos. Kam vargintis priimti
sprendimą, jeigu galima visas šalis laikyti turinčias pagrįstą
nuomonę? Kai skelbiama tiek daug „išgalvotų naujienų“
(anksčiau vadintų „bloga žurnalistika“), Rusijos propaganda
nekrenta į akis.
Aišku, putinizuoti mūsų pačių visuomenes nėra atsakymas į
šią problemą. Faktas, kad žmonės daro klaidų, yra laisvės
kaina. Taip turi ir likti.
Vis dėlto galime geriau laikytis savo taisyklių. Pavyzdžiui,
Rusijai šnipinėjantys žmonės turėtų bijoti užsitraukti
asmeninę ir profesinę gėdą, prarasti darbą ir pakliūti į
kalėjimą. Taip nutinka nepakankamai dažnai, kaip rodo skandalingas
vieno Didžiosios Britanijos universiteto sprendimas grąžinti į
darbą suomį akademiką, nuteistą Danijoje už šnipinėjimą
Rusijai.
Galime būti daug griežtesni dailius kostiumus vilkintiems
parankiniams, dėl kurių pinigų vektorius tampa itin veiksmingas.
Vakarų bankininkai, teisininkai ir sąskaitininkai – silpniausia
Kremliaus įtvirtinimų vieta. Jie žino, kas yra pavogęs pinigų ir
kur jie buvo paslėpti. Turėtume pasistengti ir išpešti jų
paslaptis. Taip pat galime išstumti besipelnančius iš
dezinformacijos ir nuplėšti jų patikimumo aurą.
Atgrasymo politika mums padėjo laimėti ankstesnį šaltąjį
karą. Ji gali tapti pergalės raktu ir šiame.