„Studio Ghibli“ pranešime sakoma, kad režisierius ketvirtadienį paryčiais mirė vienoje Tokijo ligoninėje, pralaimėjęs kovą su plaučių vėžiu.
„Meldžiamės, kad jis ilsėtųsi ramybėje“, – nurodė studija ir pridūrė, kad I. Takahata bus palaidotas per privačią ceremoniją, dalyvaujant artimiesiems.
Daug apdovanojimų Japonijoje ir užsienyje pelnęs I. Takahata laikomas vienas iš japonų animacijos grandų ir dažnai minimas kartu su savo ilgamečiu bendradarbiu ir varžovu Hayao Miyazaki.
Per kelis dešimtmečius trukusią karjerą I. Takahata sukūrė tiek ilgametražių animacinių kino filmų, tiek televizijai skirtų filmukų. Jo naujausias filmas – „Pasaka apie princesę Kagują“ – 2014 metais buvo nominuotas JAV Kino akademijos apdovanojimui geriausio animacinio filmo kategorijoje.
Ši populiarios X amžiaus pasakos, laikomos svarbiu ankstyvosios japonų literatūros tekstu, ekranizacija taip pat buvo pasiūlyta Kino meno apdovanojimui per 2014 metų Kanų kino festivalio lygiagrečią programą „Dvi režisierių savaitės“.
Tais pačiais metais „Pasaka apie princesę Kagują“ sulaukė itin teigiamų dienraščio „The New York Times“ atsiliepimų: leidinys juostą apibūdino kaip „rafinuotai nupieštą su akvarelės švelnumu ir energingu linijos pojūčiu“.
Vis dėlto didžiausiu I. Takahatos šedevru daugelis laiko 1988 metų filmą „Jonvabalių kapas“ – jaudinamą istoriją apie dviejų našlaičių tragišką likimą baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
2000 garsus amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas rašė, kad šiai juostai „turi atsirasti vietos bet kokiame geriausių kada nors sukurtų filmų apie karą sąraše“.
Draugai ir varžovai
1935 metais Mijės prefektūroje vidurio Japonijoje gimusio I. Takahatos jaunystę aptemdė karo siaubas: 1945 metų birželį, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, JAV pajėgos subombardavo jo gimtąjį miestą.
Duodamas interviu laikraščiui „The Japan Times“ jis pasakojo, kaip kartu su savo sesute bėgo basi, vilkėdami tik pižamas.
Režisierius prisiminė, kaip grįždamas į savo šeimos namą matė gatvėje krūvas lavonų. „Mums pasisekė, kad likom gyvi“, – sakė jis.
I. Takahata animatoriaus karjerą pradėjo 1959-aisiais kino studijoje „Toei“, kur susipažino su H. Miyazaki.
Kartu su H. Miyazaki jis 1985 metais įkūrė „Studio Ghibli“ išleidusią kelis didžiulio populiarumo sulaukusias animacines juostas.
Šių filmų siužetai paprastai gerokai sudėtingesni ir juose neretai rodoma daug daugiau smurto negu kokioje nors studijos „Disney“ animacinėje juostoje, tad šie kūriniai kai kada glumindavo žiūrovus užsienyje, kur animacija laikoma daugiausiai mažiems vaikams skirtu žanru.
Kaip bebūtų, daugelis „Studio Ghibli“ filmų sulaukė didžiulės komercinės sėkmės.
Žiniasklaida I. Takahatą ir H. Miyazaki dažnai įvardydavo draugais ir tuo pačiu – varžovais.
„Niekada nekritikuodavom vienas kito akis į akį, nes tiesiog būtume susibarę. Vis dėlto žinau, kad jis kritikuodavo mano darbą“, – I. Takahata sakė „The Japan Times“.
Per ilgą ir sėkmingą karjerą I. Takahata sukūrė daugiau kaip 20 filmų, tarp jų – „Tik vakar“ ir „Pom Poko: meškėnų karas“.
Jis taip pat tapo H. Miyazaki režisuoto 1984 metų filmo „Nausikaja iš Vėjų slėnio“ prodiuseriu. Ši mokslinė fantastinė animacinė juosta nagrinėja žmonių ir gamtos ryšių temą.
Režisierius taip pat yra žinomas dėl daugiaserijinių animacinių filmų „Heidi, Alpių mergaitė“ ir „Liupenas III“.
I. Takahatai taip pat buvo nesvetimas politinis gyvenimas. Ko gera, prisimindamas savo jaunystėje patirtą sukrėtimą jis uoliai pasisakydavo prieš karą, o 2013 metais kartu su maždaug 250 kitų kino garsenybių pasirašė peticiją prieš prieštaringai vertinamą valstybės paslapčių įstatymą.
Universitete jis studijavo prancūzų literatūrą ir jau seniai palaikė glaudžius ryšius su Prancūzija. 2015 metais už savo darbą jis buvo pagerbtas Prancūzijos menų ir literatūros ordinu.
„Prancūzija yra šalis, kurią esu labiausiai apkeliavęs, ir esu nepaprastai laimingas, kad mane apdovanojo šalis, kuriai jaučiuosi esąs artimiausias“, – tąsyk jis sakė padėkos kalboje.
