Vienintelis kandidatas į premjero postą yra Armėnijos liberaliojo opozicinio Išeities aljanso (YELQ) lyderis ir protestų judėjimo vadovas Nikolas Pašinianas. Jo kandidatūrą iškėlęs aljansas 105 vietų parlamente turi devynis balsus.
N. Pašiniano kandidatūrą pažadėjo remti opozicinė partija „Klestinti Armėnija“ ir Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) frakcija, atitinkamai turinčios 31 ir septynis mandatus parlamente.
Kad būtų išrinktas vyriausybės vadovu, N. Pašinianas turėtų gauti 53 balsus.
Valdančioji Respublikonų partija, kuriai vadovauja buvęs prezidentas ir premjeras Seržas Sargsianas, turi absoliučią daugumą Nacionaliniame Susirinkime – 58 balsus. Tačiau ši partija pareiškė nekelsianti savo kandidato į vyriausybės vadovo postą.
Jeigu balsavime dalyvaus visi kitų frakcijų deputatai, premjero posto siekiančiam N. Pašinianui reikėtų dar gauti mažiausiai šešis valdančiosios partijos deputatų balsus.
Anksčiau valdančiosios Respublikonų partijos parlamentinės frakcijos vadovas Vagramas Bagdasarianas patikino, kad Armėnija išsirinks naują vyriausybės vadovą, tačiau neaišku, kada tai įvyks.
„Tai priklauso nuo deputatų nusiteikimo. Bet Armėnijoje būtinai turi būti išrinktas premjeras. Negaliu pasakyti, ar tai šiandien įvyks, ar ne“, – sakė V. Bagdasarianas antradienį žurnalistams.
Jis pabrėžė, kad Respublikonų partijos kandidatai užtikrins kvorumą ir specialusis premjero rinkimų posėdis įvyks.
42 metų N. Pašinianas vadovavo demonstracijoms, praeitą savaitę privertusioms atsistatydinti veteraną lyderį S. Sargsianą. Pastarasis dešimtmetį dirbo prezidento poste ir buvo ką tik buvo išrinktas premjeru, turinčiu naujus, didesnius įgaliojimus.
N. Pašiniano protestų judėjimas kaltino S. Sargsianą užgrobus valdžią ir tvirtino, kad jis nesugebėjo spręsti virtinės šalies problemų, tokių kaip korupcija, skurdas ir oligarchų įtaka.
S. Sargsiano Respublikonų partija dar nėra paskelbusi savo oficialios pozicijos, kaip balsuos dėl naujo premjero, nors įtakingas įstatymų leidėjas Vachramas Bagdasarianas sakė, kad ji neblokuos N. Pašiniano kandidatavimo.
Pirmadienį duodamas interviu naujienų agentūrai AFP N. Pašinianas sakė, kad armėnai nori patys spręsti savo šalies ateitį ir kad susikaupusios įtampos atomazga tėra laiko klausimas.
„Žmonėms turi būti suteikta tikrų galimybių daryti poveikį politinei padėčiai ir politiniams sprendimams“, – pabrėžė jis.
Susiję straipsniai
„Jokių kliūčių“
Daugelis politikos apžvalgininkų sako, kad labai tikėtina, jog didžiulį populiarumą pelnęs protestų lyderis bus išrinktas premjeru, nors dar prieš kelias savaites tokia padėtis 2,9 mln. gyventojų turinčioje Pietų Kaukazo valstybėje būtų atrodžiusi neįsivaizduojama.
„Neįžvelgiu praktiškai jokių kliūčių Pašinianui tapti premjeru, – AFP sakė politikos analitikas Chakobas Badalianas. – Tarp respublikonų yra politinis sutarimas, kad išspręsti šią krizę tokiu būdu atitiktų šalies interesus.“
Apžvalgininkai ir tarptautinė bendruomenė nuogąstavo, kad šie neramumai gali destabilizuoti glaudžius ryšius su Maskva palaikančią Armėniją, jau dešimtmečius įsitraukusia į teritorinį ginčą su Azerbaidžanu.
Rusija pasisako už kompromisą, o Jungtinės Valstijos ragino rasti „sprendinį, atspindintį visų armėnų interesus“.
„Mūsų tikslas – nubrėžti (neperžengiamą) liniją priešiškumui ir kurti solidarumo atmosferą“, – pirmadienį parlamentui sakė N. Pašinianas.
Sekmadienį kalbėdamas dešimtims tūkstančių savo šalininkų, susirinkusių į mitingą sostinėje Jerevane, buvęs laikraščio redaktorius paskelbė: „Žvelgdamas jums į akis galiu pasakyti – taip, esu pasiruošę labai atsakingai priimti ministro pirmininko pareigas.“
Savaitgalį jis užsitikrino dviejų didelių partijų – „Klestinti Armėnija“ ir Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) – palaikymą ir dabar turi 47 balsus.
Tačiau kol kas neaišku, ar N. Pašinianas laimės kelis paskutinius reikalingus valdančiųjų respublikonų balsus.
Kad ir kokia būtų baigtis, apžvalgininkai sako, jog S. Sargsiano atsistatydinimas tikriausiai tapo mirties nuosprendžiu atrodžiusiam nepajudinamam Respublikonų partijos valdymui. Ši partija dominavo Armėnijos politikoje ilgiau kaip dešimtmetį, o silpna ir susiskaldžiusi opozicija atrodė nekelianti jai didelio pavojaus.