Daugelis analitikų skeptiškai vertina galimybes, kad iniciatyva suburti keturias įtakingas figūras, atstovaujančias skirtingoms Libijos frakcijoms, ir kaimyninių šalių bei regiono galių atstovus duos kokių nors reikšmingų rezultatų.
Daug metų trukęs Jungtinių Tautų ir buvusios kolonijinės valdytojos Italijos tarpininkavimas neatnešė stabilumo šiai Šiaurės Afrikos šaliai, kurioje chaosas įsiviešpatavo 2011 metais nuvertus diktatorių Muamarą Kadhafi.
Pagrindinis Paryžiaus konferencijos tikslas yra pasiekti susitarimą dėl politinių gairių, įpareigojančių visas šalis iki metų pabaigos surengti parlamento ir prezidento rinkimus. Tačiau tokiam planui pritaria ne visi.
„Manau, kad rinkimai yra didelė rizika tokioje ginkluotoje šalyje kaip Libija“, – naujienų agentūrai AFP sakė Vašingtone įsikūrusio strateginių studijų centro „The Brookings Institution“analitikė Federica Saini Fasanotti.
Taip pat nesutariama dėl to, kas turėtų vykti pirmiau: balsavimas dėl naujos konstitucijos ar prezidento ir parlamento rinkimai.
„Nors italai, turkai, katariečiai ir, didele dalimi, amerikiečiai mano, kad prieš rinkimus turi būti konstitucija, ... prancūzai, egiptiečiai ir (Jungtiniai Arabų) Emyratai pirma nori rinkimų“, – AFP sakė Mohamedas Eljarhas iš konsultavimo firmos „Libya Outlook“.
Be to, nors prancūzai stengėsi sukviesti visus pagrindinius naftos turtingos Libijos žaidėjus, Misratos mieste ir aplink jį veikiančios grupuotės boikotuoja procesą, tad Vakarų Libijai derybose atstovaujama nepakankamai.
Ilgas svečių sąrašas
Tarp pakviestųjų yra JT remiamos Libijos vienybės vyriausybės Tripolyje premjeras Fayezas al Sarrajas ir jo varžovas – 75 metų įtakingas veikėjas Khalifa Haftaras, kurio Libijos nacionalinė armija dominuoja šalies rytuose.
Į Eliziejaus rūmus antradienį ryte taip pat atvyko Tobruko mieste Libijos rytuose gyvenantis parlamento pirmininkas Aguila Salehas Issa, nepritariantis JT remiamai administracijai, ir naujai išrinktas patariamosios Aukštosios valstybės tarybos vadovas Khalidas al Mishri.
Buvo pakviesti maždaug 20 šalių, dalyvavusių sprendžiant Libijos krizę, atstovai. Tuo pripažįstama, kad Libijos problemos gali būti išspręstos tik regiono galioms sutarus dėl bendrų gairių.
Tarp šių šalių yra Egiptas, Rusija ir JAE, kurie rėmė Kh. Haftarą ir konkuruojančią administraciją Tobruke, o ne JT pripažįstamą vyriausybę sostinėje Tripolyje.
Taip pat dalyvauja Kataras, Kuveitas, Saudo Arabija ir Turkija, Libijos kaimynai Alžyras ir Tunisas, Vakarų Afrikos šalys Nigeris ir Kongas.
Priešingi interesai
Europos lyderiai Libijos stabilizavimą laiko labai svarbia sąlyga siekiant išspręsti džihadistų grėsmės ir migracijos iš šios valstybės problemas. Iš Libijos Europos krantus bando pasiekti šimtai tūkstančių afrikiečių.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas į Libijos problemos sprendimą įsitraukė netrukus po išrinkimo 2017 metų gegužę. Liepos mėnesį jis pakvietė F. al Sarrają ir Kh. Haftarą į Paryžių, kur jie susitarė dėl ugnies nutraukimo ir rinkimų 2018 metais. Tuomet jo diplomatija nemaloniai nustebino Italiją.
Libijos stabilizavimą taip pat komplikuoja skirtingi Artimųjų Rytų valstybių, kurios kartais remia priešingas Libijos ginčo šalis, interesai ir Europos galybių tarpusavio konkurencija.
Kai kas Italijoje įtaria E. Macroną tyčia organizuojant konferenciją tokiu metu, kai Italija, turinti didelių su nafta susijusių interesų Libijoje, išgyvena rimtą politinę krizę.
„Tarsi Macronas norėtų kuo daugiau išpešti iš šio momento, kai Italija nedalyvauja“, – praėjusią savaitę remdamasis diplomatiniais šaltiniais rašė italų laikraštis „La Repubblica“.
Kai kas pačioje Libijoje įtaria Prancūziją palankumu prieštaringai vertinamam karo vadui Kh. Haftarui, kovojusiam su islamistų grupuotėmis ir neseniai vienoje Paryžiaus ligoninėje gydytam dėl neskelbiamos ligos.
„Vakarų Libijoje daug kas ... nuogąstauja, kad ši prancūzų iniciatyva yra bandymas sustiprinti Khalifos Haftaro, kaip svarbaus politinio veikėjo Libijoje, pozicijas“, – sakė M. Eljarhas iš „Libya Outlook“.
Konfliktų zonas studijuojanti nevyriausybinė organizacija „Crisis Group“ taip pat atsargiai vertino Prancūzijos surengtą konferenciją.
„Dar lieka daug darbo, kad taikos kūrimo pastangos Libijoje būtų sėkmingos, – pirmadienį nurodė organizacija. – Todėl „Crisis Group“ mano, jog Prancūzija neturėtų prašyti, kad keturi jos svečiai iš Libijos pasirašytų susitarimą.“
