Inžinierius Riccardo Morandi dar prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, kad jo projektuotą tiltą paveikė korozija, ir ragino jį kuo greičiau tvarkyti.
Manoma, kad tiltas griuvo trūkus jį laikantiems trosams.
Artimieji reikalauja teisingumo
43 – toks galutinis skaičius aukų, žuvusių per precedento neturinčią tilto katastrofą. Paskutinis buvo rastas 30 metų Mirko Vincini kūnas.
Jis dirbo po tiltu ir buvo ką tik pradėjęs savo pamainą, kai viadukas netikėtai sugriuvo.
Mirko motina penkias paras budėjo prie griuvėsių, nesitraukdama net naktį, kol jos sūnaus palaikai buvo ištraukti iš po milžiniškų betono luitų.
Šeštadienį Genujoje surengtos valstybinės laidotuvės, tačiau daugiau nei pusė pasipiktinusių aukų šeimų jų atsisakė.
Jie tikino nenorintys būti farsu virtusios ceremonijos, kurioje dalyvavo visi aukščiausi valdžios atstovai, dalimi ir nusprendė savo artimuosius palaidoti privačiai.
Jaudinantis atsisveikinimas su sužadėtiniais Alberto ir Marta surengtas vienoje Pizos miesto bažnyčių – ten, kur ši jauna pora turėjo susituokti. Jų vestuvės būtų įvykusios kitų metų gegužę.
„Kaip žinote, aš juos buvau paruošęs vestuvėms. Ši ceremonija ir yra jų vestuvės, jų meilės, kurią jie rodė visiems su šypsena ir savo troškimu gyventi, įamžinimas“, – per jaunuolių laidotuvių ceremoniją kalbėjo kunigas.
Atsiprašė, bet kaltės nepripažįsta
Šalies autostradas prižiūrinti bendrovė tik po kelių dienų išspaudė atsiprašymą ir pažadėjo skirti 500 mln. eurų tragedijos aukoms.
Tačiau pareiškė, kad kaltuosius gali nustatyti tik prokuratūros tyrimas.
„Tiltas buvo pastatytas 7-ajame dešimtmetyje, ir jį statėme ne mes. Privalome išsiaiškinti, kaip jis buvo pastatytas, ir kitus elementus, kad pasakytume, kas atsakingas už šią tragediją, kuri dar turi būti ištirta. Galiu tik pridurti, jog visi mūsų duomenys rodė, kad tilto būklė buvo gera ir jis buvo saugus“, – sakė bendrovės atstovas Giovanni Castellucci.
Bendrovę valdanti gerai žinoma „Benetton“ grupė taip pat pažadėjo per kiek daugiau nei pusmetį virš Genujos pastatyti naują tiltą iš plieno.
Nepaisant visų pažadų, vyriausybė ir toliau laikosi griežtos pozicijos nutraukti koncesijos sutartį su tilto tinkamai neprižiūrėjusia bendrove.
„Vyriausybei nereikia išmaldos. Vienintelis kelias, kuriuo eisime, bus koncesijos sutarties atšaukimas. Jų atsiprašymas neturi jokios reikšmės ir nepalengvina šio sudaužyto miesto skausmo.
Perspėjo pats tilto kūrėjas
Kad tiltą paveikė korozija, dar 1979 m. perspėjo pats jo projektuotojas R.Morandi. Jis paragino kuo greičiau imtis priemonių, kurios apsaugotų tilto konstrukcijas.
Esą nuo pat statybų pradžios tiltas buvo veikiamas šalia esančios jūros vėjų, druskingos aplinkos ir užterštumo, dėl to jo paviršius pradėjo irti greičiau, nei tikėtasi.
Tilto griūties aplinkybes tiriantis prokuroras Francesco Cozzi pareiškė, kad važiuoti šiuo tiltu buvo tarsi žaisti rusišką ruletę, – tokia prasta buvo jo būklė.
Po truputį aiškėja ir visas siaubingo incidento paveikslas.
Šiuo metu metu tiriamos dvi hipotezės: manoma, kad neatlaikė tilto trosai arba pagrindas.
Esą per patį vidurį griuvęs tiltas susilenkė ir per keliasdešimt sekundžių subyrėjo. Liudininkai pasakojo matę, kaip staiga perpus trūko jį laikantys saitai. Tuomet griuvo važiuojamoji dalis, po to ir ją laikęs gigantiškas stulpas.
„Struktūros ir medžiagų senėjimas, užterštumas, drėgmė ir ryškus transporto srautų padidėjimas“, – priežastis vardijo specialios incidentą tiriančios komisijos atstovai.
Bijodami antros tokios tragedijos italai ėmė itin atidžiai stebėti visus šalies tiltus. Laikinai buvo uždarytas to paties architekto projektuotas tiltas Italijos pietuose, o žmonės ėmė pranešinėti ir apie plyšius kitose konstrukcijose.
Į tiltų būklę po tragedijos dėmesį sutelkė ir kitos šalys.
Paskelbta, kad vien Prancūzijoje trečdalis iš 12 tūkst. tiltų turėtų būti remontuojami.