Dar prieš trejus metus netgi dėl lengvų sumušimų – taip įvardijami veiksmai, sukėlę fizinį skausmą be trumpalaikio sveikatos sutrikimo ir darbingumo netekimo – namuose kaltas asmuo galėjo būti nubaustas laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Šis straipsnis iš tikrųjų buvo taikomas itin retai.
Pagal jį 2015 metais nuteista 16,2 tūkst., 2016-aisiais – 17,8 tūkst. žmonių. Iš daugiau negu dviejų milijonų bendro nusikalstamumo atvejų šalyje per metus.
Kaip dabar aiškėja, Baudžiamojo kodekso straipsnis, nustatantis elgesio šeimoje ribas, turėjo nemažą auklėjamąją reikšmę, nes dabar padėtis prastėja.
Rusijoje namuose patiriamas smurtas – dažnas reiškinys. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) duomenimis, kas 40 min. jį patiria viena moteris.
Apie 40 proc. sunkių nusikaltimų įvykdoma šeimoje. Kas 11-a žmogžudystė įvykdoma prieš šeimos narį.
Per praėjusius metus nuo šeimos narių rankos žuvo daugiau nei 700 moterų ir apie 70 vaikų.
Dabar už lengvus, namuose patirtus sumušimus kaltininką galima patraukti tik administracinėn atsakomybėn, baudos siekia 5–30 tūkst. rub. (67–402 eurus). Taip pat gali būti skirti privalomieji darbai – 120 val. arba administracinis areštas – iki 15 parų.
Kaip rodo praktika, teismai teikia pirmenybę baudoms. Didžioji dalis kaltųjų 2017-aisiais – tokių pernai buvo daugiau negu 90 tūkst. – buvo ne suimti, o tik paskirtos baudos.
„Daugiau nei 70 proc. administracinių atvejų, susijusių su sumušimais, buvo pritaikytos baudos. Ir tai nėra rimtas nuo smurtinių veiksmų sulaikantis veiksnys. O kai tai liečia artimus žmones, šeimai dar užkraunama ir papildoma finansinė našta“, – patvirtina Rusijos vidaus reikalų ministerijos vadovas Vladimiras Kolokolcevas.
Nieko nuostabaus, kad dėl daugumos atvejų nukentėjusieji – dažniausiai sumuštos žmonos – atsiima iš policijos ir teismų savo pareiškimus. Tačiau tokie jų veiksmai geruoju nesibaigia.
„Nebaudžiamumo jausmas sustiprina agresiją. Smurtas šeimoje niekada nėra vienetinis epizodas. Tai – jų serija, ir po kiekvieno karto jie tampa vis šiurkštesni“, – sako nacionalinio smurtui užkirsti centro „Ana“ direktoriaus pavaduotojas Andrejus Sinelnikovas.
Jis pateikia žmogžudystės Žemutiniame Naugarde pavyzdį.
Čia vietos gyventojas Olegas Belovas susidorojo su savo žmona ir šešiais mažamečiais vaikais. Po to – su savo motina.
„Žmona nekart kreipėsi į policiją. Ir jei jau po pirmojo pareiškimo vyrui būtų buvusi iškelta baudžiamoji byla, gal visi tebebūtų gyvi“, – įsitikinęs A.Sinelnikovas.
Iš Rusijos baudžiamojo kodekso pašalinus vadinamąjį šeimos straipsnį, smurto namuose atvejų tik daugėja.
„Agresyvūs asmenys pradėjo jaustis nebaudžiami, o nukentėjusieji faktiškai prarado apsaugos garantijas“, – tvirtino žmogaus teisių gynėjai iš organizacijos „Human Rights Watch“.
Uralo sostinės Jekaterinburgo meras Jevgenijus Roizmanas pareiškė, kad policijos iškvietimų skaičius dėl buitinių konfliktų, susijusių su smurtu šeimoje, nuo 120–130 kartų per parą išaugo iki 300–350.
Dabar požiūris į baudžiamosios bausmės panaikinimą dėl smurto šeimoje suvokiamas taip: buvo negalima, o tapo galima.
Yra problemų dėl institucijų, turinčių suteikti pagalbą nukentėjusiems nuo smurto šeimoje, padėties. Kaip ataskaitoje nurodė organizacija „Pravovaja iniciativa“ („Teisinė iniciatyva“), valstybinių šeimos ir vaikų pagalbos krizės centrai susiduria su daugybe biurokratinių kliūčių, jei nori padėti nuo smurto nukentėjusioms moterims ir vaikams.
Iš jų, pavyzdžiui, reikalaujama įvairių pažymų ir dokumentų.
Rusijoje nėra ir tokios teisinės priemonės kaip apsauginiai orderiai. Jie galėtų įpareigoti agresyvų asmenį palikti bendrą su auka gyvenamąją vietą ir uždrausti su nukentėjusiu asmeniu bendrauti arba prie jo artintis.
