„Ar ne gėda, jog Varšuvos universitetas giriasi jame studijavusiu Izraelio premjeru Menachemu Beginu, tačiau bijo paminėti, kad jis čia buvo tapęs „suolų geto“ auka?“ – susirinkusiųjų paklausė šios mokyklos studentas Sebastianas Slowinskis.
Antifašistiniam studentų komitetui vadovaujantis S.Slowinskis didžiule gėda pavadino tai, jog Varšuvos universitetas mini vien šlovingus praeities etapus, tačiau nutyli gėdingus.
Studentai su universiteto Istorijos katedra ir Žydų istorijos institutu nusprendė pakviesti varšuviečius į mitingą ir pirmą kartą paminėti „suolų geto“ įvedimo metines.
Šio įstatymo aukoms pagerbti studentų choras sudainavo žydiškas psalmes, o mitingo dalyviai kreipėsi į universiteto vadovybę, kad būtų sukurtas paminklas, skirtas šiai gėdingai datai.
Mat lygiai prieš 81 metus, 1937-ųjų spalį, Varšuvos universitetas tapo pirmuoju Lenkijoje, nutarusiu pasinaudoti švietimo ministro nutarimu, leidusiu įvesti apribojimus žydams.
Tuometis universiteto rektorius Wlodzimierzas Antoniewiczius uždraudė žydų kilmės studentams sėdėti vienuose suoluose kartu su lenkais.
Kiek vėliau taip pat pasielgė kitų Varšuvos aukštųjų mokyklų vadovai, o žydų studentų bei dėstytojų gyvenimas tapo dar sudėtingesnis. Jie nuo tol privalėjo persėsti į dešinę auditorijos pusę, o to nenorinčius daryti nacionalistai persodindavo jėga.
Išdrąsėję nacionalistai pradėjo reikalauti iš viso nebepriimti studentų žydų, atleisti dėstytojus, siuntė jiems grasinamus laiškus, apstumdydavo ir net sumušdavo.
O žydų studentai ėmė telkti savigynos būrius.
Vieno jų vadu tapo teisės studentas, vėliau Izraelio valstybės vadovu bei Nobelio taikos premijos laureatu tapęs M.Beginas.
Istorikai priminė, jog tarpukario Europoje kai kuriose autoritarinėse valstybėse atvira žydų diskriminacija ėmė stiprėti po to, kai nacistinė Vokietija 1935 metais priėmė žydų teises apribojančius Niurnbergo įstatymus.
Žydų suvaržymu ypač išsiskyrė Vengrija, Rumunija, bet antisemitizmas klestėjo ir Lietuvos kaimynėje Lenkijoje.
Kaip teigia Varšuvos Žydų istorijos instituto tyrinėtoja, mokslų daktarė Jolanta Zyndul, antisemitizmą Lenkijoje iš dalies paskatino šalies vadovo Jozefo Pilsudskio mirtis 1935-aisiais.
J.Pilsudskis, turintis lietuviškų šaknų, esą buvo nepakantus tautinei neapykantai ir jam esant gyvam antisemitizmas oficialiai nebuvo toleruojamas.
Po J.Pilsudskio mirties valdantieji ėmė flirtuoti su nacionalistais, o priėmus „suolų geto“ įstatymą netrukus buvo apribotas žydų studentų priėmimas į universitetus. Žydų jaunuoliai buvo priversti studijuoti kitose šalyse, o vėliau turėjo žemintis prašydami, kad diplomas būtų pripažintas Lenkijoje.
Dėl antisemitiškos propagandos padažnėjo žydų valdomų parduotuvių boikotų, pagausėjo padegimų, pogromų, susidorojimų. Seime buvo svarstomi siūlymai apriboti žydų gydytojų bei advokatų skaičių.
J.Zyndul teigimu, visais šiais trukdymais buvo siekiama apriboti žydų inteligentijos skaičių ir skatinti emigruoti iš Lenkijos.
Mokslų daktarė tvirtina, kad prieškarinis antisemitizmo sustiprėjimas Lenkijoje siejosi su bendromis europinėmis tendencijomis, tačiau paragino gėdingą istoriją minėti, o ne nutylėti.
