Šalyje kas septintas vaikas kenčia nuo nepakankamos mitybos, nes jų tėvų atlyginimų nebeužtenka beprotiškai išaugusioms kasdienėms išlaidoms, rašo dailymai.co.uk.
Įprastos, pagydomos ligos – tymai, difterija, rotavirusinis viduriavimas – kurios naftos turtingoje valstybėje buvo beveik visiškai išnaikintos, dabar žudo vaikus šimtais. Plaučių uždegimas pasiglemžia tuos, kurie nepajėgia jo įveikti be antibiotikų.
Viltį praradusios motinos pardavinėja jaunus savo dukrų kūnus seksui, kad turėtų už ką nupirkti maisto. Kiti skurdo prislėgti tėvai savo vaikus tiesiog palieka gatvėje pačius kabintis į gyvenimą.
„Venesuela buvo viena turtingiausių valstybių Lotynų Amerikoje,– sako didžiausios Karakaso vaikų ligoninės direktorius Huniadesas Urbina.– Pacientai atvykdavo į Karakasą, nes mes galėjome suteikti geriausią medicininį gydymą regione. Dabar net negalime pacientų pamaitinti.“
Trūkstant išteklių ir kenčiant prezidento Nicolaso Maduro socialistinio režimo trikdžius, Jose Manuelio de los Rioso vaikų ligoninė neteko didžiosios dalies moderniai ligoninei būtinos įrangos.
Nėra rentgeno nei kompiuterinės tomografijos aparatų. Devynios iš dvylikos operacinių uždarytos, 310 iš 400 lovų – nebenaudojamos.
Ligoninė neturi lėšų įsigyti mažiesiems pacientams reikalingų vaistų. Jei jų nenuperka tėvai, vaikai miršta.
„Venesuela turėjo valstybinę plataus masto vakcinavimo programą nuo įprastų vaikiškų ligų – dišterijos, tymų ir roto viruso. Vyriausybė pranešė, kad šalis nebeišgali pirkti vakcinų ir dabar mes turime difterijos ir tymų epidemijas.
Vaikai miršta nuo roto viruso sukelto viduriavimo, kuriam būtų galima nesunkiai užkirsti kelią. Kiti tokie silpni, kad miršta nuo plaučių uždegimo.
Bet neprievalgis yra didžiausias žudikas. Apie 15 proc. Venesuelos vaikų negauna pakankamia maisto. Tai dažniausia vaikų mirties priežastis“,– sako gydytojas.
Statistinių duomenų, kiek pernai metais Venesueloje mirė vaikų, nėra – socialistinis režimas atsisakė juos paskelbti. Bet 2017-ųjų skaičiai rodo, kad per mažiau nei dešimtmetį vaikų mirtingumas išaugo kone dvigubai: nuo 16,6 iki 30,9 mirčių tūkstančiui vaikų.
Aukštai kalnuose, supančiuose slėnyje išsidriekusį Karakasą, stovi maži kaimiški namukai, slepiantys kitą Venesuelos vaikus ištikusią tragidiją.
„Anos namų“ fondo (Fundacion la Casa de Ana) vaikų globos namuose gyvena 27 vaikai, kurie kitu atvejų būtų atsidūrę gatvėse.
Jų amžius – nuo 3 iki 17 metų ir kiekvienas iš jų turi savo liūdną istoriją, kodėl atsidūrė vaikų namuose.
Vienas berniukas patyrė jo gyvenimą pakeitusią traumą, kai jo motina suskaldė jam kaukolę.
Daugelis mergaičių buvo seksualinės prievartos aukomis. Kai kurias į sekso vergovę pardavė jų pačių tėvai.
„Didžiulis skurdas yra pagrindinė priežastis, kodėl vaikai yra čia,– sako savanorė Carolina Santander.– Kai kurie buvo seksualiai išnaudojami, kai kurie buvo parduoti vyrams už pinigus, bet visi jie buto tiesiog apleisti. Jų tėvai nebegalėjo jų išlaikyti.“
Tarp grupės vaikų šypsosi Angelika, giedro veido vienuolikmetė su duobutėmis skruostuose.
„Man čia patinka. Gaunu ko nors pavalgyti penkis kartus per dieną“,– sako mergaitė.
Ji per daug dėkinga, kad pasakytų, jog nė vienas iš našlaičių nepamena, kada paskutinį kartą valgė mėsos ar kiaušinių.
Angelika ir jos penki broliai bei seserys prieš kiek daugiau nei metus buvo išgelbėti iš lūšnyno Karakaso priemiestyje.
Alkani, purvini ir ligoti – tokie jie buvo, palikti savo motinos ir patėvio.
Maisto Angelica ieškodavo šiukšlių konteineriuose. Jos pilvas buvo išsipūtęs nuo parazitų, o rankos nusėtos karpomis. Visi vaikai turėjo utėlių.
„Mano patėvis mane skriausdavo“,– paprastai sako mergaitė.
Dabar ji svajoja tapti gydytoja, o gal mokytoja, „kad padėtų žmonėms“.
Netekęs valstybės paramos, „Anos namų“ fondas laikosi ant savanorių globėjų ir gydytojų geranoriškumo bei gaunamos labdaros.
Bet maisto gamybai vaikų namuose naudojamos dujos greitai baigsis, o ryžių maišas irgi beveik tuščias.
