Prieš pusmetį iš Oslo į Varšuvą su dvejų metų dukrele paspruko norvegė Silje Garmo, išsigandusi, kad „Barnevernet“ atims iš jos vaiką.
Dabar paaiškėjo, kad šiuo pavyzdžiu bandė pasinaudoti dar viena norvegė.
Tačiau ją, laukiančią kelto į Gdanską, Vokietijos uostamiestyje Rostoke sulaikė policija.
Vokietijos dienraščio „Ostsee-Zeitung“ teigimu, 37 metų norvegė siekė pabėgti kartu su dvylikos metų sūnumi, tačiau Norvegijos prašymu buvo sulaikyta ir deportuota į Oslą.
Lenkija nesutiko išsiųsti
„Ostsee-Zeitung“ teigimu, motina sūnų buvo slapta išvežusi iš „Barnevernet“ priklausančio vaikų priežiūros centro. Berniukas į minėtą centrą buvo grąžintas, o motina bus teisiama dėl neteisėto jo pagrobimo.
Pastaroji moteris per apklausą esą prisipažino, kad į Lenkiją pabėgti siekė, nes buvo skaičiusi, kad ši šalis labiausiai gina vaikus nuo „Barnevernet“, kritikuoja organizacijos savivalę.
Panašius argumentus, kodėl ryžosi atvykti į Varšuvą ir prašytis čia politinio prieglobsčio, anksčiau išsakė ir S.Garmo.
Aršiausia sergėtojų kritikė
Tokiam žingsniui Varšuva ryžosi protestuodama prieš tai, kad „Barnevernet“ kasmet atima keliolika vaikų iš lenkų emigrantų šeimų.
Norvegijos žiniasklaida ne kartą Lenkiją įvardijo kaip aršiausią „Barnevernet“ kritikę. Tokį Lenkijos įvaizdį sukurti padėjo ne tik nuolatiniai Varšuvos diplomatų protestai dėl šios tarnybos savivalės, bet ir kino filmo verta pagrobimo istorija.
Prieš aštuonerius metus dukrą Nikolę praradusi lenkų šeima kreipėsi į privatų Varšuvos detektyvą Krzysztofą Rutkowskį ir jis mergaitę atėmė iš ją įvaikinusios norvegų šeimos.
Pagrobimo operaciją nufilmavo Lenkijos valstybinė televizija TVP, o ši istorija savo įžūlumu šokiravo Norvegijos visuomenę.
Sukrėtė pabėgimo istorija
Dienraštis „Gazeta Wyborcza“ prieš kelias dienas aprašė kitą tautiečių šeimos pabėgimo iš Norvegijos istoriją.
Iwanskių šeima su aštuoniais vaikais gyveno netoli Oslo net 13 metų manydama, kad čia pasiliks visiems laikams.
Problemų kilo jauniausiam vaikui Julianui susilaužius namuose ranką. Ją gipsavusi medicinos sesuo parašė „Barnevernet“ įtarianti, kad tėvai namuose elgiasi agresyviai.
Apie tokius ir panašius įtarimus „Barnevernet“ prašo pranešti mokytojus, kaimynus, bendradarbius, o remdamiesi šiais pranešimais inspektoriai gali iš karto atimti vaikus. Vėliau jie arba grąžinami tėvams, arba nukreipiami įvaikinti.
Išsigandę, kad gali prarasti savo atžalas, Iwanskiai dar tą pačią naktį paspruko į Lenkiją palikę visus daiktus ir nusipirktą namą.
Džiaugiasi ir pagalba
Lygiai taip pat skubiai paspruko ir kita lenkų šeima, sužinojusi, kad „Barnevernet“ inspektoriai mokykloje slapta apklausė jų septynmetę dukrelę ir penkiametį sūnų.
Šeimos galva Marekas pareiškė, kad pamilo Norvegiją dėl ten galiojančios tvarkos, bet paspruko suvokęs, jog tai yra viena absurdiškiausių vietų pasaulyje.
„Jei yra pavojus, kad likdamas namuose vaikas patirs fizinę prievartą, įstatymas leidžia mums vaiką perimti tuoj pat, be tėvų sutikimo“, – „Gazeta Wyborcza“ paaiškino viena „Barnevernet“ vadovių Kristin Ugstad Steinrem.
Lenkijos bei kitų šalių diplomatai reaguodami į tokią praktiką tvirtina, kad kelerių metų vaiko, nesuprantančio norvegiškai, perkėlimas į svetimą aplinką gali padaryti jam didžiulę neatitaisomą žalą.
Tiesa, „Gazeta Wyborcza“ aprašė ir tokias istorijas, kuriose lenkų emigrantai gyrė „Barnevernet“ už pagalbą integruojantis į norvegų visuomenę.
Šeimoms yra skiriami nemokami kalbos kursai, psichologo konsultacijos, sporto treniruotės, bilietai į kultūros renginius.
Tačiau dėl baimės prarasti vaikus lenkų emigrantai vis dažniau vis dėlto ryžtasi iš Norvegijos keltis į tėvynę.
