Ant nuodėgulių Paryžiuje byra ir ašaros, ir pinigai – lietuvių liudijimai, architektų bendruomenė sukrėsta

Priešais Paryžiaus Dievo Motinos katedros įėjimą grindinyje nuo seno įmūrytas akmuo, ant kurio išgraviruotas užrašas skelbia: „Point zero des routes de France“ („Prancūzijos kelių pradinis taškas“).

Tai pati pradžia – nuo čia buvo skaičiuojamas atstumas iki kitų miestų, nuo čia, sakoma, pradeda vingiuoti Prancūzijos keliai.

Todėl ne veltui dauguma prancūzų, stebėjusių, kaip pirmadienio vakarą liepsnoja ši XI–XII a. kuorus iškėlusi gotikinė katedra, vadino tai dūriu tiesiai į širdį.

O turtingiausi verslininkai ir kai kurios valstybės pažadėjo lopyti sužeistą širdį – finansiškai prisidėti prie Paryžiaus simbolio atstatymo.

Ne ką mažiau buvo sukrėsti ir mieste gyvenantys lietuviai. Jie „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad buvo sunku patikėti tuo, ką matė: revoliucijų ir karų nesunaikinta Paryžiaus katedra nyko akyse.

Tvyrant kapų tylai arba skambant maldoms minios stebėjo, kaip liepsnos ryja šventovę, ir braukė nuo pečių iš dangaus krintančius pelenus.

Žmonės žadino vaikus iš miego ir vedėsi pažiūrėti gaisro – vienu metu bijota, kad tai paskutinė galimybė išvysti viduramžiais iškilusį pastatą.

Po 15 valandų įnirtingos kovos ugnis pasidavė. Pavyko išsaugoti Dievo Motinos šventovę nuo visiško sunaikinimo, bet XII a. medinės konstrukcijos virto žarijomis.

Manoma, kad tai buvo netyčinis padegimas, susijęs su šiuo metu vykdyta katedros smailės rekonstrukcija, kainavusia prancūzams apie 6 mln. eurų.

Kai vakar prancūzai pabudo, ne vienas sakė pamanęs, kad Paryžiaus katedros gaisras tėra susapnuotas košmaras.

Deja – Paryžių šimtmečius sergėjusi katedra liko be stogo, puošniosios smailės. Prireiks ne vienų metų, kol šis grožis bus atkurtas.

„Prancūzai neteko žado – tikrai dar sunku suvokti, kas nutiko.

Pirmadienio vakarą daug kas ėjo pažiūrėti, kas vyksta, netgi su vaikais – manė, kad iš pastato gali nieko nelikti. Daug kas meldėsi, visos kitos bažnyčios tą vakarą buvo atviros, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Paryžiuje gyvenanti ir dirbanti Giedrė Paliušytė. – Aš stebėjau šį įvykį jau po darbų, vėlai vakare, iš Rotušės aikštės, esančios kitoje upės pusėje, nes tiltai ir artimiausios gatvės buvo uždarytos. Pro šalį važiuojančius ar einančius gaisrininkus minia lydėjo plojimais.“

Moteris pasakojo, kad minioje buvo juntamas didelis bejėgiškumas, nes netgi prabėgus 4 valandoms nuo gaisro pradžios vis dar buvo matyti atvira liepsna, apie 10 val. vakaro ją pavyko suvaldyti, o tik po 15 valandų visiškai užgesinti.

„Paryžiuje aš gyvenu jau beveik dvejus metus. Ir pro Dievo Motinos katedrą praeidavau ar į ją užeidavau labai dažnai. Labai liūdna – kiekvienas, čia gyvenantis, su šia vieta turi asmeninį ryšį.

Tai įspūdingas statinys, turintis nuostabią aurą. Labai skaudu, dabar nežinia, kada jį atstatys ir kas bus viduje, – teigė G.Paliušytė. – Labai džiaugiuosi, kad kovo pradžioje dar įkopiau į patį viršų, aplankiau bokštus. Džiaugiuosi, kad neatidėjau to rudeniui. Nuo spalio iki kovo pirmą mėnesio sekmadienį bokštus buvo galima lankyti nemokamai, o įprastai kaina – 10 eurų. Iš ten atsiveria nuostabūs vaizdai.“

Moteris teigė, kad paminklas svarbus visai žmonijai, jo ekonominė ir politinė svarba irgi akivaizdi, tad reikės atkurti, kas prarasta.

Paryžiuje gyvenanti Marija Mašidlauskaitė „Lietuvos rytui“ taip pat pasakojo, kad buvo labai sukrėsta išvydusi, kas nutiko Dievo Motinos katedrai, tačiau stengėsi išlikti pozityvi.

„Man be galo liūdna. Vakar net verkiau žiūrėdama per žinias tiesioginę transliaciją, – sakė M.Mašidlauskaitė. – Vis dėlto aš išlieku pozityvi. Manau, pagrindas ir esmė išliko, – visa katedra nesudegė. Bus galima sudegusią dalį restauruoti. O tai, kad Paryžiaus katedra degė, ateityje simbolizuos išbandymą ir viltį atsitiesti.“

Iš arti nelaimę matė ir Paryžiuje gyvenanti architektė Donata Bužinskaitė. Ji pasakojo, kad architektų bendruomenė sukrėsta, – Prancūzijos sostinėje gyvenanti moteris netgi gavo laišką iš buvusio dėstytojo, kuris reiškė užuojautą.

„Architektų bendruomenėje visi jaučiasi taip, lyg iš jų buvo atimtas vienas istorinių pastatų, kažkas, kas savyje saugojo ir mums perdavė praeities paveldą“, – „Lietuvos rytui“ sakė lietuvė architektė.

D.Bužinskaitė ir pati jautė asmeninį ryšį su šiuo architektūros šedevru: „Kai tiktai atvažiuoja kas nors aplankyti – tėvai ar draugai – visuomet stengiuosi juos nuvesti parodyti katedros. Kai pati einu pasivaikščioti, dažnai praeinu ir pasigrožiu.

Užverti galvą ir mąstai, kokį grožį galima sukurti. Iš tiesų man ji gražiausia iš Turnelės tilto pusės – matydavosi plačios arkos ir smaili strėlė, kurios nebeliko.

Net širdį suspaudžia, kai pagalvoji, kad kitą kartą ten matysi degėsius! Toks jausmas, kad kažkas padegė Paryžiaus širdį. Manau, visiems dabar ją skauda.“

D.Bužinskaitė pasakojo, kad apie gaisrą sužinojo lankydama draugę ligoninėje.

„Sėdėjome trise, ir viena draugė gavo žinutę apie gaisrą. Puolėme tikrinti telefonų – tiesiog negalėjome patikėti. Atrodė kažkas siurrealaus ir netikro, – pasakojo Paryžiuje gyvenanti lietuvė. – Pasigirdo ugniagesių mašinų sirenos – mestos didelės pajėgos gaisrui malšinti.

Negalėjome patikėti, kad bažnyčia, kuri atlaikė karus ir negandas, gali tiesiog taip imti ir supleškėti, tikriausiai dėl žmogiškos klaidos. Mano draugės prancūzės buvo priblokštos – atrodė, kad buvo sužalota dalis Prancūzijos istorijos ir kultūros.“

D.Bužinskaitė vakare nuėjo pasižiūrėti į katedrą, kurią ugniagesiai tebevadavo iš liepsnų.

„Labiausiai nustebino tyla ir slogi atmosfera. Nors šiandien pasauliui prancūzai, matyt, labiausiai siejasi su protestais, niokojimais ir „geltonosiomis liemenėmis“, mane jie labiausiai stebina vieningumu sunkiais momentais“, – teigė D.Bužinskaitė.

„Net apie vidurnaktį gatvėse buvo pilna žmonių. Dauguma giedojo grupėmis prie bažnyčios, kiekvienoje gatvelėje, kur tik buvo galima prieiti arčiau, nes didelė teritorija buvo užtverta, – pasakojo D.Bužinskaitė. – Visi kalbėjo labai tyliai, pašnibždomis, arba visai nekalbėjo, tiktai nustėrę žiūrėjo į liepsnas. Ten, kur stovėjau aš, buvo visiškai tylu – tegalėjai girdėti gaisrininkų liejamo vandens šniokštimą.“

Lietuvė matė, kaip keletas žmonių nešė užkandžius gaisrininkams, kiti plojo, kai jie pylė į mašinų cisternas vandenį prie Senos.

„Visi elgėsi labai supratingai ir pagarbiai. Nereikėjo net užtvarų, pakako aptverti juosta – niekas nemėgino trukdyti gaisrininkams, nesiartino“, – pasakojo D.Bužinskaitė.

Prancūzų vienybė paliko įspūdį ir G.Paliušytei: „Visi susivienijo liūdesyje. Tik gaila, kad suvienija būtent tokie įvykiai, nes šiaip įtampos mieste tikrai nemažai.“

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gaisro vakarą turėjo kreiptis į tautą dėl savaitgaliais vis besikartojančių „geltonųjų liemenių“ protestų, bet kalbą atšaukė ir atvyko į įvykio vietą.

Prancūzijos ambasados Lietuvoje spaudos atašė Sami Fisekas teigė, kad gaisro naktį patyrė stiprių emocijų.

„Susisiekiau su savo artimaisiais, kurie gyvena Paryžiuje, – jie dar nežinojo, kas vyksta, – „Lietuvos rytui“ pasakojo S.Fisekas. – Viena artima draugė dalyvavo konferencijoje Sorbonos universitete – netoli įvykio vietos. Mes susirašėme, ir ji man atsiuntė nuotraukų, vaizdo įrašų. Stovėdama ji net jautė karštį, kuris sklido nuo degančios katedros.“

Prancūzo teigimu, tuo metu apniko bejėgiškumo jausmas, bet jis buvo tikras, kad ugniagesiai daro viską, ką gali.

„Ugniagesių nebuvo matyti televizijos siužetuose – jie dirbo katedros viduje, bandė išsaugoti meno ir istorijos paveldą“, – sakė Vilniuje gyvenantis ir dirbantis diplomatinės atstovybės atstovas.

S.Fisekas teigė, kad pats pajuto didelį lietuvių solidarumą ir palaikymą.

„Visą vakarą kalbėjausi su lietuviais draugais, kurie gyvena Vilniuje ir Paryžiuje. Esu labai dėkingas už didelį solidarumą, kurį jie parodė, – teigė S.Fisekas. – Dievo Motinos katedra labai svarbi. Čia prasideda visi Prancūzijos keliai – mes ją vadiname „nuliniu kelių tašku“. Prezidentas E.Macronas pažadėjo, kad katedra bus atstatyta.“

Prancūzo teigimu, paskutinė žinutė, apie kurią galvojo prieš miegą, buvo Paryžiaus moto, kuris užrašytas miesto herbe ir išsiuvinėtas ant oficialių sostinės ugniagesių uniformų: „Fluctuat nec mergitur“ („Blaškoma bangų, bet neskęsta“).

Būtent paskandinti katedrą vandenyje bijojo ugniagesiai, todėl ir nebuvo klausoma Amerikos prezidento Donaldo Trumpo patarimo, kuriuo jis dalijosi socialiniame tinkle „Twitter“: „Labai šiurpu stebėti didžiulį gaisrą Dievo Motinos katedroje Paryžiuje. Galbūt jam užgesinti būtų galima panaudoti skraidančius vandennešius. Būtina veikti greitai!“

Tokiu būdu iš tiesų efektyvu gesinti miškų gaisrus ar kitokio tipo liepsnojančius pastatus. Vis dėlto iš viršaus užliejus ant katedros didelį kiekį vandens, šimtmečių paveldas būtų buvęs bemat suniokotas, o struktūra galėtų sugriūti.

Prancūzijos ugniagesiai netgi parašė atsaką savo socialinio tinklo paskyroje. Beje, tai buvo vienintelis jų įrašas anglų kalba, kad paaiškintų žmonėms, kodėl negali eiti D.Trumpo siūlomu keliu.

„Šimtai Paryžiaus brigados ugniagesių daro viską, ką gali, kad suvaldytų siaubingą Dievo Motinos katedros gaisrą. Naudojamos visos priemonės, išskyrus vandennešius orlaivius. Jei pasitelktume juos, visa katedros struktūra galėtų sugriūti“, – rašė Paryžiaus ugniagesiai.

Ugniagesiai darbavosi ir pastato išorėje, ir viduje. Galingos vandens srovės buvo purškiamos iš cisternų.

Didelis būrys gelbėtojų mėgino išsaugoti istorijos ir kultūros paveldą nuo pražūties. Kai ką apginti nuo liepsnų pavyko, o kai kurių meno kūrinių ir relikvijų likimas kol kas nežinomas.

850 metų senumo katedroje saugomi neįkainojami meno kūriniai, muzikos instrumentai, skulptūros, drožiniai ir relikvijos, jau neminint išskirtinės architektūros elementų.

„Svarbu ne vienas daiktas, ne viena stiklo šukė, o visuma, – teigė Niujorko Metropolitano muziejaus vyresnioji kuratorė Barbara Drake. – Tai – Paryžiaus siela. Ji svarbi ne tik prancūzams, bet ir visai žmonijai – tai vienas didžiųjų žmonijos monumentų.“

Bene svarbiausia Dievo Motinos katedros relikvija – Kristaus erškėčių vainikas – buvo išgelbėta.

Tai krištolo vainikas, kurio viduje saugomos erškėčių šakelės. Sakoma, kad šis erškėčių vainikas buvo uždėtos nukryžiuotam Kristui ant galvos.

Jeruzalėje rasta erškėčių pynė 1238-aisiais buvo padovanota karaliui Liudvikui IX. Jis pastatė koplyčią specialiai šiai relikvijai laikyti, o vėliau ją nutarta perkelti į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą.

Tai vienas švenčiausių krikščionims objektų.

Pavyko išsaugoti ir 1403 metais sukurtus 8 tūkst. vamzdžių vargonus. Taip pat XIII amžiaus šventojo Liudviko lininę tuniką – karalius Liudvikas IX buvo vienintelis Prancūzijos monarchas, tapęs šventuoju.

Daug klausimų sukėlė žymiųjų vitražų likimas. Pasak vienų pranešimų, nemažai katedros stiklų išsilydė ir sutrupėjo karštyje.

Tiesa, žymioji šiaurinė rozetė – apvalus vitražinis langas – buvo išsaugotas.

Nuotraukose matyti, kad gaisras visiškai nesunaikino vieno katedros centrinių kūrinių – ant altoriaus stovinčios Nicolas Coustou skulptūros „Žengimas nuo kryžiaus“. Ar ji per gaisrą nukentėjo, kol kas nežinoma.

Prancūzijos ir pasaulio verslininkai bei kai kurios valstybės pranešė, kad skirs pagalbą objektui, kuris laikomas pasaulio paveldu.

Prancūzų verslininkų milijardierių Pinault šeima paaukos 100 milijonų eurų per gaisrą nukentėjusiai Paryžiaus Dievo Motinos katedrai atstatyti.

Šiai šeimai priklauso kompanijos „Artemis“ ir „Kering“.

Pirmoji, be kita ko, valdo aukcionų namus „Christie’s“, antrajai priklauso madingų drabužių prekių ženklai „Gucci“ ir „Yves Saint Laurent“.

200 milijonus eurų Paryžiaus katedrai atstatyti skirs ir prancūzų milijardierius, prabangos prekių milžinės LVMH savininkas Bernard’as Arnault.

Kosmetikos milžinę „L’Oreal“ įkūrusi Bettencourt’ų šeima pažadėjo paaukoti atstatymui dar tiek pat.

Dar 100 mln. eurų pažadėjo paaukoti Prancūzijos energetikos milžinė „Total“.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas paragino ES šalis padėti Prancūzijai atstatyti didelio gaisro suniokotą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą.

Savo ekspertų pagalbą jau pasiūlė vokiečiai, čekai, graikai.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat pasiūlė atsiųsti ekspertų, kurie galėtų padėti atstatyti katedrą.

Paryžiaus merė Anne Hidalgo teigė, kad artimiausiomis dienomis bus surengta didelė tarptautinė konferencija pasiruošusiems paaukoti lėšų.

Naujienų portalo lrytas.lt žurnalisto Giedriaus Kanapkos Strasbūre kalbinti prancūzai sutartinai tvirtino, kad tai yra tragiškas įvykis, po kurio šaliai būtina susivienyti ir atstatyti šį Prancūzijos simbolį. „Tai yra labai liūdna diena Prancūzijai. Tikiuosi, pavyks atstatyti tai, kas buvo suniokota“, – tvirtino Strasbūre dirbanti Leticia.

Europos Parlamente dirbantis iš Paryžiaus kilęs 30-metis Stanislavas teigė, kad nesvarbu, ar nesi krikščionis, – ši katedra buvo vieta, skirta visiems žmonėms: „Tai, kas vakar nutiko Paryžiuje, yra pražūtinga. Tai yra vienas svarbiausių Prancūzijos simbolių, atrodo, kad buvo sužalotos prancūzų širdys. Katedrą per metus aplankydavo po 14 mln. žmonių ir aš spėju, kad dauguma jų nebuvo katalikai. Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra svarbus mūsų istorijos simbolis, tai yra daugiau nei krikščionybės dalis. Imperatorius Napoleonas nebuvo krikščionis, tačiau buvo karūnuotas šioje katedroje. Čia po Antrojo pasaulinio karo buvo atvykęs ir generolas Charles’is de Gaulle’is. Tai yra mūsų istorijos dalis ir tai siekia toliau nei krikščionybė.“

41-erių Caroline ši katedra buvo tikėjimo simbolis. Iš Strasbūro kilusi moteris tvirtino, jog tai yra Prancūzijos identiteto dalis. „Tai yra liūdna diena man ir visiems tikintiesiems. Aš praverkiau visą naktį, su tomis pačiomis nuotaikomis ir pabudau“, – graudinosi Caroline.

„Visi pasaulyje žino Paryžių ir Dievo Motinos katedrą dėl Victoro Hugo kūrinio. Prieš kelerius metus gyvenau Paryžiuje, daugelis turistų vien dėl to atvykdavo aplankyti šios katedros“, – teigė 32-ejų Dony, kuris nėra krikščionis, bet pripažino, kad ir jį sukrėtė Prancūzijos simbolį ištikusi tragedija.